Kęstutis Gudavičius: "Smūgis kamuoliu gali atsakyti į egzistencinius klausimus"

Ar dažnai dėl kūrybinių ieškojimų tenka keliauti į tolimas šalis?

Būna, kad ieškai įdomesnių egzotiškų temų, bet negaliu pasigirti, jog dažnai. Anksčiau tokias išvykas filmavimo metu vadino ekspedicijomis. Kelionė į Braziliją buvo egzotiškiausia.

Kokių patirčių, įžvalgų ir įtampos suteikia režisieriaus profesija, kaip jokia kita?

Man sunku ir palyginti, nes po mokyklos baigimo pradėjau studijuoti režisūrą ir dirbti, neskaitant griovių kasimo jaunystėje. Prie to visiškai pripranti - prie darbo be grafiko, be pabaigos. Atsikėlęs rytą galvoji apie scenarijų, naktį sapnuoji, galvoje "suki filmą" ir išsigrynini. Kai atsisėdi rašyti, ne visada parašai, o kai ilsiesi, atsipalaiduoji, tada kažką ir sugalvoji. Režisuodamas visą laiką turi gilintis į priežastis ir pasekmes, dramaturgiją, istoriją, psichologiją, kad sudėliotum motyvaciją, kaip, kas ir kodėl vyksta. Teko gilintis į futbolą, alkoholizmo problemas, kuriomis anksčiau nesidomėjau. Nauja tema atsitinka taip, lyg filmuotum serialą "Daktaras Hausas", kur reikia įsigilinti į simptomus pradedant apendicitu, baigiant gimdymu.

Van Gogas sakė, kad jam maloniau tapyti žmogaus akis nei katedras. Kokiais žmonėmis jūs galite pasikliauti, žavėtis? Žinau, kad nuolat dirbate su operatoriumi Viliumi Mačiulskiu.

Liūdna, bet žmonės dažnai keičiasi, pasikeičia jų darbovietės, adresai, santykiai. Bet su draugu operatoriumi, su kuriuo nuo penktos klasės viename suole sėdėjom ir važinėjome dviračiais, dirbame dažnai, nuo pirmųjų savo filmų pasiklioviau juo, tapome tandemu. Pažįsti tą žmogų, jo asmenybės niuansus, žinai, ką jis gali, gali be užuolankų rėžti tiesą arba nesakyti nieko, nes žinai, ką jis galvoja, kaip nufilmuos kurį epizodą. Savo ruožtu jis irgi žino, kaip aš pasielgsiu.

Gal menininkai maivosi sakydami, kad menas - tik žaidimas, sako nesiskirią nuo batsiuvių ar duonos kepėjų. O vienas sakė, jog dailininkas yra vaikas, kuriam du šimtai metų. Ar jaučiatės kitoniškas?

Priklauso nuo to, kaip traktuosi šį klausimą, ar kursi apie save mitą, įvaizdį. Menas nėra amatas, šis yra sudedamoji dalis, nes kiekvienas galėtų nupaišyti abstraktų zuikį, bet ne bet kas gali nupaišyti jį realų. Kūryboje reikalingas jausmas, kad paveiktum žmogaus sąmonę, kuriamu vaizdu kontaktuoti su žmogaus galva, ir toj galvoj pratęsti tą filmą, kad keistum sąmonę, sužadintum kai kuriuos reiškinius, kuriuos ir pats žino, bet jie užgožti, nebūtinai apie juos galvoja. Žmogų pasigvelbia rutina, jo diena prasideda ir baigiasi panašiai, nori nenori įgyja tam tikrą schemą, jaučiasi patogiai, ir kuo toliau, tuo mažiau nori ką nors keisti. Kai viskas aišku ir patogu gyventi, nugludini esminius dalykus iki nulio, nes atrodo, kad viską žinai: kaip tavo automobilis važiuoja, kaip darbe pasielgs kolega, ir tam tikru momentu įsijungia menas, kultūra, kurie dirgina, praplečia žmogaus būvį, išsviedžia iš rutinos. Pramoga yra viena, leidi laiką neįjungdamas smegenų, jauti malonumą, o menas sužadina tam tikras mintis ir mąstymą, energiją, išjudina. Toks būtų mano siekis. Netraktuočiau meno kaip savitikslio, grožio ar saviraiškos objekto, norisi, kad žmonėms tai būtų reikalinga, juos pasiektų: mes siunčiame mintis į kosmosą, ir nuo to prasideda veiksmas. Kai judame ta pačia trajektorija: vaikai, uošviai, darbas, užplūsta liūdesys, nebesuprantame, kam mes skirti, atsiveria egzistencinė tuštuma ir nepasitenkinimas gyvenimu. Kai turime kuo save užkurti, atsiranda gyvenimo azartas.

Gimėte ir augote Klaipėdoje; ar jos ūkai, krantinės, dvasia kaip nors paveikė jūsų pasaulėjautą?

Klaipėda - puikus miestas, vaikystėje - ideali vieta. Gyvendamas Vilniuje labiau vertinu jūrą. Man svarbiausia buvo laisvė - bendrauti su įvairaus plauko žmonėmis Teatro aikštėje, "Bohemos" kavinėje, "Prieplaukos" diskotekose, kur rinkosi netipiškas jaunimas, pankai. Karių kapinėse susipažinau su metalistais. "Neformalai" plačiau į pasaulį žiūrėjo, alegorijomis reiškė mintis, ir nors susirinkdavo "tūsintis", gyveno kitu nei daugiabučių kiemų publika.

Kaip nusprendėte užfiksuoti pasaulio benamių futbolo čempionatą, rengiamą nuo 2003 metų, įtraukusį per šešiasdešimt tautų, daugiau nei 25 000 benamių?

Internete praslysdavo apie tai kokia žinutė, bet neužsikabindavau. Per pažįstamų pažįstamus susirinkau informaciją, ir kilo mintis apie filmą. Benamių čempionate dalyvauja žmonės, tokiais tapę dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų ir dėl skurdo, karo, politinių perversmų, nukentėję nuo gamtos stichijų. Be abejo, asmenybių spalvingumas - nenusakomas: kai kurie išties gyveno po tiltų, kiti - grįžę iš kalėjimų, įvairių patirčių moterys. Iš turtingų šalių daugiausia suvažiuoja žmonės, priklausomi nuo narkotikų, bet nebevartojantys. Ryto bloko šalių atstovai - alkoholikai. Kai kurie tik laikinai atsikratę įpročio, renginio metu draudžiami svaigalai, budi medikų brigados, kad ištiktam abstinencijos priepuolio suteiktų pagalbą.

Gavę šansą dalyvauti dideliame, reikšmingame turnyre, pasak organizatorių, net per 77 procentus atranda jėgų ir motyvaciją pradėti naują gyvenimą, susigrąžinti šeimą, darbą ir namus. Stengiamasi, jog dalyviai pasijustų išskirtiniai, net paskutinis paliegėlis, pasikviečiama garsių praeities ar dabarties futbolo žvaigždžių, profesionalių teisėjų, teisėjaujančių prestižiniuose futbolo turnyruose. Pasirūpinama, kad kiekviena iš 64 komandų gautų medalius, o kartu - tikėjimą savimi. Gyvenimo vertė aiškėja komandiniame žaidime, dar treniruodamasis žmogus įgyja tikslą, patiria azartą, gerų emocijų, gražių akimirkų, po kurio tiesiog... norisi gyventi.

Lietuvos rinktinės branduolį sudaro vienas Kauno bendraminčių futbolo klubas. Vaizdavausi susidursiąs su apšepusiais, bedančiais žmonėmis, padugnėmis. Bet kai susipažinau su tais žmonėmis, viskas pasidarė aišku, atsikračiau stereotipų. Komandos lyderis, treneris ir įkvėpėjas ponas Stasys jau šešerius metus negeria. Stasys pasakojo apie neapsakomą jausmą, kai žmogus, buvęs visuomenės užribyje, vieną dieną žygiuoja čempionato parade iškėlęs Lietuvos vėliavą, atstovauja šaliai, kuriai ką tik buvo nereikalingas. Užplūsta pasididžiavimas, savo vertės suvokimas. Danijoje yra priklausomų nuo svaigalų, buvusių nusikaltėlių futbolo lyga, Lietuvoje - trys komandos, tad matyti, jog tai ne vienadienis reikalas.

Skaičiau, kad filmavimo grupė, idant įsijaustumėte į tų žmonių kailį, nebūtumėte vien stebėtojai, dalyvavo naktinėse orgijose.

Prieš išvažiuojant į Rio de Žaneirą, gimė toks planas. Nufilmavome tam tikrų vaizdų, susijusių su žmonių papasakotom istorijom - apie audringą gyvenimą kanalizacijos trasose, skruzdžių spirito skonį, nušalusias ir amputuotas kojas. Patys odekolono negėrėm. Mūsų personažai iš tokių istorijų jau yra išlipę.

Ar sunku buvo juos iškęsti, kai pratrūkdavo dvasinės pūliuojančios opos? Juk asmenybėje gyvenimo būdas palieka stigmų.

Priklausomiems nuo svaigalų, kurie praeina Minesotos ir kitas reabilitacijas, svarbu sustiprėti psichologiškai. Juk galima paimti girtuoklį iš gatvės, išplauti skrandį ir išmesti atgal. Jis grįžta į tą pačią gatvę, tą pačią terpę, neturi daugiau ką veikti, tik vėl pradėti svaigintis. Reikia susirasti laisvalaikį, susitvarkyti sau galvą, susidėlioti iš šukių, ir dėl futbolo jie susiburia į bendruomenę, linksminasi su tokiais pat nebegeriančiais žmonėmis, vienas kitą palaiko. Priklausomybės ligos yra neišgydomos - visam gyvenimui: žmogus negeria dvidešimt metų, bet save vadina alkoholiku. Dėl to, kad suvalgęs saldainį su likeriu ar išgėręs lašą nusirita iki tokio gyvenimo, koks buvo prieš dvidešimt metų. Saikingai vartoti jie nebegali, tik ištrinti iš gyvenimo tokį daiktą kaip svaigalai ir gyventi žinodami, kad niekada nebegalės išgerti.

Čempionate žaidžia kasmet kiti, kad kuo daugiau žmonių būtų įtraukta, suteikta galimybė prisikelti, susigrąžinti gyvenimą. Žaidžia ir silpnos sveikatos, vos judantys žmonės.

Dėl čempionų vardų kovoja ir paliegę, vienas suomis buvo be rankos. Personažai ten yra vienas už kitą spalvingesni, narkomanai - pabalę, visokių yra. Mūsų komandos talismanas, buvęs be kojų, dabar vaikšto su protezais, jis kompanijos siela, tik nebėga į aikštelę. Jis yra kaip treneris, dalyvauja turnyro aptarimuose, kartu eina atsiimti medalių.

Kaip lietuviams sekėsi šį kartą? Kokios garsenybės pagerbė dalyvius savo pasirodymu?

Normaliai. Paėmėme berods aštuonioliktą vietą iš 64 komandų. Šį kartą tiesiai šviesiai neužsiroviau ant įžymybių. Erikas Cantana, legendinis prancūzų futbolininkas, labai spalvinga asmenybė, buvo šių metų čempionato globėjas. Kitose varžybose teisėjavo superaukšto lygio teisėjai, organizatoriai stengiasi pritraukti tokių žmonių, kad dalyviams būtų didesnis įspūdis, motyvacija. Dešimt dienų pabuvę idealioje aplinkoje žmonės iš gatvės susigrąžina norą gyventi. Mieste vyksta eitynės, šou programa.

Rio de Žaneire buvo vienas prasčiausių renginių, bet tai ne taip svarbu. Ankstesniais metais buvo skiriama erdvė, olimpinis kaimelis, kuriame visi kartu gyveno. Šiemet organizatoriai aštuoniems žaidėjams ir dviem treneriams suteikė pastogę, mes ir žurnalistai gyvenome atskirai ir gan susispaudę. Suteikiamos sąlygos išgyventi, prasimaitinti, iš milijoninių biudžetų remia organizatoriai, socialinių programų fondai, garsūs futbolo klubai, pagaliau verslininkai ir sportininkai, turėję priklausomybių problemą. Juk tokių žmonių yra visuose visuomenės sluoksniuose, aukštuomenėje - taip pat. Čempionato atidarymo dieną visiems išdalijami kuprinės ir sportiniai batai, nes suvažiavusieji iš Afrikos ar kitų skurdesnių valstybių jų neturi.

Kas remia lietuvių futbolininkus mėgėjus?

Yra žmonių, kurie atvirai, ciniškai tyčiojasi iš komandos dalyvių, biurokratai valdininkai siuntinėja. Arba užuominomis pasiūlo menką paramą mainais į vietą delegacijos sudėtyje. Į čempionatus komanda vyksta už savo ir plataus akiračio, mąstymo negausių rėmėjų pinigus.

Ar pamatėte Rio de Žaneirą, ar tik juodai dirbote?

Buvome prie Laiminančio Kristaus skulptūros, senamiestyje, kavinėse. Prieš tai savaitę viešėjome Argentinoje, nes taip sutapo, jog keletą metų mūsų ir argentiniečių komandos patekdavo į vieną grupę ir treneriai norėjo padaryti apšilimą, brolišką turnyrą draugams. Skrendant į Pietų Ameriką norėjome pamatyti ne tik vieną miestą. Organizatorius sakė: "Pakviečiau lietuvius, kad jie parodytų mums, kaip lošti futbolą." Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, mes ir parodėme. Gyvenome sporto komplekse, kur savaitę prieš oficialų turnyrą buvo surinkti benamiai, nes jiems nei paskambinsi, nei surasi, tai kartą improvizavome rungtynes su jais ir mes: aš, operatorius, įgarsintojas... Mes laimėjome, nors jie nusuko vieną įvartį ir padarė lygiąsias. O paskui mušė "pendelius" (baudos smūgius) ir laimėjo jie.

Vis tiek turbūt yra daug tokio renginio skeptikų, nes žinome, jog net Nobelio premijos laureatai prasigeria. Menininkai, triumfuodami dėl pripažinimo, "aplaisto" savo sėkmę.

Alkoholizmo mastai yra tokie, kad mes net negalime įsivaizduoti. Jokios premijos su tuo nesusijusios. Jeigu žmogus turi problemą ir nesigilina, jam netrukdo, su ja ir gyvena. Į čempionatą susirenka žmonės, kurie nori ją spręsti, per šešetą metų, kiek žaidė Lietuvos rinktinė, yra išsikapsčiusių žmonių, bet ne visi. Čia ateina žmonės susimąstę, kad jiems likęs priešpaskutinis laiptelis iki konteinerio arba mirties. Pirmoji komanda, nuvykusi į pirmąjį čempionatą Rusijoje, buvo šviežia, tik susirinkusi, - laimėjo, ir jos nariai negeria iki šiol.

Ką jums pačiam davė susilietimas su sumaitotais tų žmonių likimais?

Ir tolerancijos, ir supratimo. Aš niekada negalvojau, kas tai yra priklausomybė; juk yra žvaigždės, bet apie jas negalvoji. Atrodo, "bomžai yra bomžai", bet kai sužinai, iš kur jie ir kaip atsiranda, prasiplečia akiratis. Ir tie žmonės, pasiryžę keistis, išgrynina sau egzistencinius klausimus. Daugelis žmonių nemato gyvenimo prasmės, nėra laimingi, nes kaip ir nesusigaudo, kam jie skirti, nekelia sau tokių klausimų. Žmonėms, kurie susitvarko, keleri pirmi metai yra labai sunkūs, kol išmoksta kitaip gyventi, bet paskui net įvertina tą tamsiąją patirtį. Su tokia patirtimi jie yra psichologiškai tvirtesni už kai kuriuos kitus žmones, išgryninę savo troškimus, siekius ir gyvenimo tikslus. Nebestresuoja dėl nereikšmingų dalykų, nesierzina sutikę kitokį, nes tai yra tuščia. Susitvarkyti savyje reikia išminties ir laiko, kantrybės. Komandoje buvo žmonių, kurie negeria trejus metus, jie beprotiškai norėjo naktiniuose Rio de Žaneiro "tūsuose" išlenkti taurelę. Įdomu stebėti, kaip vyksta ta vidinė kova, kaip sunku grumtis su šėtonišku potraukiu. Visa tai yra labai tikra. Supranti, kad mes lėkštiems dalykams išeikvojame daugybę laiko, nors žmogui reikalingos ir tuščios pramogos, be smegenų įtampos. Bet jeigu mėgaujiesi tik jomis, atbunki, vaikai tampa žiauresni, nesuprantame, dėl ko tyčiojasi.

Į jūsų filmą alkoholikas ar narkomanas nenueis, vietoj bilieto nusipirks "stiklinį dievą".

Tai nebus repertuarinis filmas. Dar neaišku, koks jis bus, gal televizija nenorės jo rodyti, jo kelias bus proginiai festivaliai. Lietuvos kinas ir taip neturi daug žiūrovų, dokumentinį žiūri tik saujelė. Nesitikiu tūkstančių žiūrovų, bet gal patrauksime tuos, kurie turi priklausomybę, kovoja su ja. Jau dabar su bernardinais vienuoliais kalbamės apie peržiūrą bažnyčios dienos centre, reabilitacijos įstaigose. Jau vyko "Bernardinų taurė", kurioje dalyvavo penkios lietuvių komandos, ateityje ketinama surengti rungtynes su kaimyninių šalių kolegomis. Darbinis pavadinimas yra "Alkofutbolas".