Kailas Usris: "Džiaugiuosi, kad esu čia dabar"

Kelerius metus prieš atvykstant į Lietuvą man teko dirbti tarptautinės teisės bei rinkodaros dėstytoju Australijoje bei dviejų universitetų rektoriumi Amerikoje, tad mano tarptautinės aplinkos žmonės man pasiūlė pasidomėti LCC.

Sužinojau, jog LCC turi daug didesnę reputaciją užsienyje nei čia, Lietuvoje. Labai daug žmonių Amerikoje, Kanadoje žino apie unikalią LCC atmosferą, apie šią daugiakultūrinę instituciją, kurioje mokosi labai motyvuoti, kritiško mąstymo, plačių pažiūrų studentai. Man buvo nepaprastai džiugu sužinoti, jog šį universitetą baigę absolventai tampa tikrais tarnaujančiais lyderiais. Tai mane sužavėjo.

Ar atvykęs į Lietuvą radote ją tokią, kokią įsivaizdavote?

Apie Baltijos šalis šiek tiek žinojau, nes mano protėviai yra kilę iš Danijos ir Vokietijos. Neslėpsiu, apsispręsti, vykti čia ar ne, nebuvo lengva, tačiau iki šiol visi mūsų lūkesčiai yra patenkinti. Lietuvoje sutikome labai malonius žmones. Maistas Lietuvoje taip pat tapo maloniu netikėtumu. Esu kilęs iš tų vietų, kur žmonės valgo daug mėsos ir bulvių patiekalų, kaip ir lietuviai.

Mums labai patinka Klaipėdos turgus, mielai čia perkame ekologiškų daržovių, vaisių. Beje, Lietuva man primena mano gimtąją Vakarų Ameriką, kur apstu galimybių bet kokiai veiklai. Tai nuteikia optimistiškai.

Kiek laiko čia žadate dirbti?

Ilgai.

Tuomet tikriausiai mokysitės lietuvių kalbos?

Tai, kad atvyksime čia su žmona, žinojome jau prieš metus, todėl jau tada po truputį ėmėme mokytis. Na, o šiuo metu mokomės intensyviai.

Kuo skiriasi lietuviai nuo amerikiečių?

Lietuviai yra labai gražūs ir labai mėgsta puoštis. Labiausiai į akis krentantis bendras bruožas - šeimos vertybės puoselėjimas. Skirtumas? Amerikiečiai noriai ir dosniai aukoja labdarai, įvairiems geriems tikslams. Šis amerikiečių bruožas turėjo svarios įtakos kuriant pilietinę valstybę.

Kokių turite planų?

Neturiu jokių specialių planų. Manau, jie gims savaime. Kol kas tik stengiuosi įsiklausyti į bendruomenės nuotaikas, studentų, darbuotojų norus, tam, kad galėčiau kurti bendras perspektyvas. Džiaugiuosi, kad būtent šiuo įdomiu ekonominiu permainų laikotarpiu esu čia.

Džiaugsiuosi, jei savo darbu būsiu prisidėjęs prie bendro Lietuvos ekonominio kilimo bei visuomenės sąmoningumo kėlimo. Tikiu - išsilavinimas keičia ateitį.

Kokią ateities viziją suformavo aplinka, kurioje užaugote?

Gimiau mažame Vakarų Amerikos miestelyje, Vajomingo valstijoje, pardavimų vadovo ir buhalterės šeimoje. Tačiau kai tėvas gavo geresnį darbą Kolorade, išvykome.

Kolorado valstijoje itin graži gamta. Čia plyti derlingos lygumos, tankūs miškai, stūkso didingi kalnai. Valstijos klimatas, istorinės (kadaise čia buvo kasamas auksas), poilsinės vietos pritraukia nemažai turistų. Ežeruose gausu žuvų, miškuose - žvėrių, tad nuo pat mažens mėgau žvejoti, medžioti. Buvau ir likau gamtos vaikas. Be to, vakarinėje Amerikos dalyje gyvenančių žmonių mąstymas išsiskiria itin plačiais užmojais. Dideli valstijos plotai atveria akis, ragina ieškoti naujų galimybių. Mano siekį ieškoti platesnių kelių suformavo čionykštė kultūra. Vakariniame regione labai skatinama individualumo raiška, laisvė veikti, todėl visiems čia gyvenantiems, taip pat ir man, nuo mažens buvo aišku, kad aš galiu pasiekti visko, ko panorėjęs.

Ko gi norėjote būdamas vaikas?

Užaugau tokioje aplinkoje kokią europiečiai gali pamatyti tik vesternuose. Kolorade ganosi didelės galvijų ir avių bandos, o jas prižiūri raiti saulėje įdegę kaubojai. Nieko nuostabaus, kad ir aš norėjau tapti kaubojumi. Kiek paaugęs svajojau būti reindžeriu. Štai šis šimtametis balnas, kurį atsivežiau iš Amerikos ir pasistačiau savo kabinete, priklausė mano proproseneliui. Jis buvo vienas pirmųjų Teksaso valstijos reidžerių, kuris padėjo įkurti Teksaso valstiją. Be to, toks gyvenimo būdas man labai patiko dėl galimybės daugiau laiko praleisti gamtoje. Na, o reindžerio arba šerifo darbas man pasirodė esąs labai autoritetingas, nes reindžeris yra ir policininkas, ir teisėjas.

Kokiems kadaise kurtiems lūkesčiams buvo lemta išsipildyti?

Na, kaubojumi, kaip matote, netapau. Tačiau aš iki pat šiol rašau kaubojiškas eiles. Tai yra rimuoti pasakojimai apie gyvenimo sunkumus, patyrimus, prarastą meilę... Šiandien kaubojiška poezija - nykstanti meno rūšis. Anksčiau ji buvo puiki bendravimo priemonė.

Kodėl pasirinkote ekonomikos ir teisės studijas?

Todėl, kad pasižymėjau analitiniu protu bei gebėjimu spręsti sudėtingas problemas. Norėjau lavinti šiuos sugebėjimus. Studijavau krikščioniškajame universitete Teksase. Įgijau finansų ir ekonomikos mokslų bakalauro diplomą. Vėliau - rinkodaros magistro laipsnį. Kolorado universitete apsigyniau teisės mokslų daktaro laipsnį. Mokytis teisės mane įkvėpė net tik šios profesijos galia bei prestižas, bet ir galimybė dar tobulinti savo intelektualinį potencialą.

Papasakokite apie savo profesinę patirtį.

Esu dirbęs nevalstybinių bei didelių kompanijų teisės, rinkodaros konsultantu. Turiu patirties tarptautiniame versle bei švietimo sistemoje. Nemažai metų dirbau dėstytoju. Dirbau lobistu, federalinio teisėjo asistentu, teisės konsultantu bendrovėse, kurios atstovauja tokioms didelėms kompanijoms kaip "Kraft", "General Motors", taip pat teisininku, vadybininku įmonėje, kuri užsiima įmonių pirkimu, strateginiais sandoriais.

Yra sakoma - kai žmogus turi didelių siekių, visas pasaulis padeda jam juos įgyvendinti.

Visiška tiesa.

Kaip tapote dėstytoju?

Tekdavo dėstytojauti ir dirbant anksčiau išvardytus darbus, tačiau kartą aš gavau kvietimą iš Kinijos. Kinų valdžia mane kvietė kaip tarptautinį ekspertą dėstyti tarptautinį verslą bei teisę. Prieš išvykdami į Kiniją kartu su žmona nemažai svarstėme, meldėmės, kol pagaliau priėmėme sprendimą vykti ten. Tai buvo didelis iššūkis. Juk mums reikėjo palikti tobulai sustyguotą gyvenimą Amerikoje ir išvykti nežinia kur. Tačiau mums norėjosi patirti ką nors nauja. Be to, ne viskas gyvenime turi būti taip kaip mums patogiau. Darbą ir gyvenimą Kinijoje mes priėmėme kaip Dievo kvietimą padėti bei tarnauti kitiems.

Ar palikote dalelę savo širdies Kinijoje?

O, taip. Mes apsistojome nepaprasto grožio miestelyje, kur Kinijos siena yra įsirėžusi į jūrą. Ten dėsčiau dvejus metus. Kinai daug dirba ir yra labai pareigingi. Kinai studentai yra patys geriausi studentai, kokius tik esu turėjęs. Tiesa, Kinijoje vanduo ir oras yra ganėtinai užteršti. Ten sunku atlikti paprasčiausius dalykus: gauti bilietus į lėktuvą, traukinį, o turguje reikia derėtis dėl kiekvieno niekniekio. Ta biurokratija nėra maloni, tačiau žmonės - nuostabūs.

Jūsų ūgis, ko gero, siekia 190 cm. Tikriausiai tarp mažaūgių kinų tame miestelyje jautėtės lyg milžinas?

Didesnio dėmesio Kinijoje susilaukdavo mano žmona. Ji yra 183 cm ūgio šviesiaplaukė. Dėmesio visiems pakako, nes tuo metu mieste, kuriame gyvena milijonas kinų, mes buvome du iš 8 užsieniečių. Mus visus pažinojo.

Ar savo būsimąją žmoną pamilote iš pirmo ar iš antro žvilgsnio?

Iš pirmo, - šypsosi. - Mano žmona Trisa yra labai protinga, energinga, žavi ir linksma asmenybė. Ji - absoliučiai visavertė mano gyvenimo partnerė.

Savo biologinių vaikų su žmona nesusilaukėte, tačiau žinau, kad įsivaikinote našlaitę iš Kinijos. Ne kiekvienas pasiryžta tokiam žingsniui.

Mokytojas kinams yra labai gerbiamas asmuo. Kinai netgi turi posakį: "Kartą tapęs mokytoju, tampi ir tėvu." Todėl su daugeliu savo studentų aš gana artimai bendrauju iki pat šiol. Na, o pasiryžimą įsivaikinti nelaikome jokiu žygdarbiu. Tai atsitiko tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Tuo metu, kai dėsčiau Kinijoje, susidraugavome su šeimos netekusia mergina. Santykiai tapo artimi, ir mes nusprendėme jai padėti - įsivaikinome. Prieš dvi savaites abu su žmona vykome į jos vestuves Vokietijoje.

Ar laikote save sėkmingu žmogumi?

Tikriausiai toks ir esu, bet man tai nesvarbu.

O kas jums svarbu?

Pareiga kitiems. Aš jau seniai užsidirbau tiek, kad galėčiau ramiai pragyventi, todėl mano motyvas nėra gauti kuo daugiau pinigų. Esu taip išauklėtas dirbti ne tik sau, bet ir su kitais tam, kad patobulinčiau visuomenę. Visos valtys pakyla kartu su banga, tad jei aš padėsiu tai bangai pakilti, pakils ir mano, ir kitų valtys.