Jūra Laivytė: "Gyvenu salsos ritmu"

Aš ir pati galvojau, kad tų rūpesčių bus labai daug, laukiau, laukiau streso, bet jo kaip nėra, taip nėra, - juokiasi. - Viskas jau beveik paruošta, nupirkta, pasimatuota... O valso - įsivaizduokite - nešoksime. Iš pradžių dar planavome pasimokyti žingsnelių - tiesa, ne valso, o kurio nors kito šokio, bet galiausiai Mindaugas pasakė, kad savo šventėje jis nori jaustis patogiai ir neketina nieko daryti per prievartą.

Rengiate prabangias, įmantrias vestuves?

Jokių balandžių ir orkestrų. Jokios pompastikos. Ir jokių lietuviškų dainų.

O kaipgi tradicijos?

Kursime šeimos židinį, bus puokštės metimas, keliaraištis. Šiomis tradicijomis ir apsiribosime. Mes net į Santuokų rūmus neisime "susirašyti" - labai jau viskas ten primena konvejerį. Ceremonija vyks jaukioje ir gerus prisiminimus keliančioje Kristaus Karaliaus bažnyčioje.

Santuoka Dievo akivaizdoje... Negąsdina?

Esu užtikrinta dėl savo pasirinkimo. Žinau, kad ir vyras nepabėgs. Kursuose, kuriuos reikia lankyti prieš susituokiant, kunigėlis daug aiškino apie meną išlaikyti gražius šeimyninius santykius. Kad kaltinti kito žmogaus nereikia, o pirmiau pagalvoti, ką pats darai netinkamai. Daug tiesos pasakė. Privertė susimąstyti.

Gal pasinaudojote vestuvių planuotojų paslaugomis?

Ne, visi pasiruošimo, planavimo malonumai ir rūpesčiai atiteko man. Vyras juokavo, kad jis savo darbą atliko - pasipiršo, o kitkuo pasirūpinti teks man pačiai. Į punktelius susiskirsčiau darbus, kuriuos reikia atlikti, ir sėdau prie interneto.

Jūsų vestuvės originalios: svečiai net nežino, kur po ceremonijos linksminsis...

Norime sukurti intrigą. Po ceremonijos bažnyčioje visus susodinsime į automobilius ir išvešime.

Ar išduosi, kuo ypatinga bus nuotakos suknelė?

Tikrai netradicinė: ryškiai geltona. Ir jokio nuometo ar rūtų vainikėlio. Tiesa, vyras ją pamatys tik vestuvių dieną.

Kokie jausmai apėmę tave?

Neseniai matavausi suknelę, ir vos tik užsivilkusi ją pasikeičiau. Siuvėja sako: "Tu dabar labai jaudiniesi". Atsakiau, kad greičiausiai verksiu eidama prie altoriaus. Ir dabar matau tą vaizdą, o viduje viskas virpa. tab

Jūs jau ilgai gyvenate kartu. Kodėl nusprendėte tuoktis?

Tiesiog norime gražios ir linksmos šventės sau ir artimiems žmonėms. Aš ir Mindaugas kartu jau pusseptintų metų, turime vaikelį. Puikiai suprantame, kad vedybos nieko nepakeis. Tik mano pavardė pailgės.

Unikalų vardo ir pavardės derinį pasiliksi?

Ir toliau gyvensiu su mergautine pavarde. Tik šalia dar atsiras ir vyro.

Kaip Nikas reaguoja į vestuves?

Jis irgi žengs prie altoriaus. Sako, kad tai mamos, tėčio ir jo vestuvės.

Koks, tavo nuomone, yra darnių santykių receptas?

Svarbiausia - įsiklausyti į kitą žmogų ir nesistengti jo pakeisti. Šiuo principu ir stengiamės vadovautis.

Supratau, kad Mindaugas nelabai mėgsta šokti?

Jis labiau mėgsta šokdinti kitas moteris. Matyt, jam nelabai patinka, kai pradedu vedžioti.

Sūnui linkėtum savo - šokėjos, ar vyro - fitneso čempiono, ateities?

Iš tikrųjų tiek mano, tiek Mindaugo gyvenimo aistra graži tik iš išorės. Kiek darbo, prakaito išlieta, sunku žodžiais apsakyti. Norėčiau, kad mano vaikas mokėtų gražiai judėti, lavintų klausą, susiformuotų grakšti laikysena - bet profesionali karjera tam nebūtina. Tiesa, Mindaugas vis sako, kad Nikas turi užaugti sportininku, ne šokėju. Anot jo, šokėjai vyrai kaip ne vyrai, - juokiasi.

Ar jūsų šeimoje galioja tradicinis modelis: mama - atlaidi, tėtis - griežtas?

Greičiau jau atvirkščiai. Su vaiku esu gana griežta. O kas lieka, kai berniukas labai aktyvus ir kartais perlenkia lazdą? Puikiai suvokiu, kad jis dar labai mažas ir dažnai nesupranta, ką daro, todėl kiek įmanoma stengiuosi gražiuoju susikalbėti.

Kaip pasikeitė tavo gyvenimas gimus Nikui?

Visiškai apsivertė aukštyn kojom. Namuose atsirado naujas žmogutis, kuris reikalauja daug dėmesio.

Tačiau į darbą mokyti jaunųjų žuvėdriukų ir studentų universitete grįžai palyginti greitai.

Taip, mokyti mažuosius grįžau, kai vaikui buvo penki mėnesiai. Pradžioje, vakarais, po kelias valandas, vėliau įsivažiavau. O į Klaipėdos universitete dėstytojauti pradėjau dar po metų. Kai nori, viską gali suspėti.

O ką mokyti įdomiau - mažuosius ar suaugusius?

Su studentais aš atsipalaiduoju, o štai su vaikučiais tenka paplušėti. Pirmiausia jiems reikia išaiškinti, kur dešinė kojytė ir rankytė. Bet stebėti, kaip jie, pramokę žingsnelių, šoka, neapsakomas jausmas.

Su kokiu šokiu galėtum palyginti savo gyvenimą?

Manau, su samba arba salsa. Jie nuolat keičiasi, nuotaikingi ir spalvingi...