Jolanta už Eurelijaus pečių kaip už dviejų metrų aukščio sienos

Europos krepšinio čempiono, klaipėdiečio Eurelijaus Žukausko žmona Jolanta su dešimties mėnesių sūneliu Nedu gyvenima lagaminų nuotaikomis. Netrukus jie išvyks pas Eurelijų, pradėjusį sezoną Kazanės krepšinio komandoje "Uniks".
Pasitikusi nuoširdžia šypsena ir pradėjusi pasakoti apie triumfo minutes, moteris nesulaikė ašarų.

- Apie aukso medalius net negalvojau. Maniau, kad geriausiu atveju - sidabras, bet tvirčiausias tikėjimas buvo, kad parsiveš bronzos medalius. Per kiekvienas varžybas meldžiausi, kad sektųsi visiems vyrams, o ypač maniškiui, Eurelijui.

- Gal skaudžiai, bet niekada to neparodo, net man. Jis viską nešiojasi savyje, būna vaikšto iš kampo į kampą, mąsto, mažai kalba, iki išnaktų žiūri televizorių. Tačiau kad pyktų ar būtų irzlus su manimi ar Nedu - to niekada nebuvo. Eurelijus labai švelnus ir dėmesingas, reto charakterio vyras.

- Visos žmonos apsikabinome ir pradėjome garsiai verkti. Negaliu dar iki šiol patikėti, kad vyrai iškovojo auksą. Tai kažkoks stebuklas. Tos minutės buvo panašios į pasaką, kada visi apsikabinę sveikina, bučiuoja, glėbesčiuoja. Sirgaliai puolė prie mūsų, pradėjo nešioti ant rankų, šaukti "Bravo", "Valio, Lietuva". Bet labiausiai susigraudinau, kai pamačiau verkiantį Valdą Adamkų.

- Mes visos žmonos gyvenome viename viešbutyje, o krepšininkai - kitame. Susitikdavome dažnai, tačiau visas naktis praleidome skyrium. Būdavo po vakarienės susodina vyrai mus į taksi, o patys į kambarius ilsėtis. Labai atsakingai krepšininkai ruošėsi varžyboms.

- Išsiskyrimo skonį pajutau, kai gimė Nedas. Iki tol beveik nesiskirdavome. Labai sunku būna be Eurelijaus. Todėl neužilgo, spalio pradžioje, mudu išskrendame į Kazanę. Aš nebijau gyventi toli nuo Lietuvos. Pritapsiu. Man svarbiausia, kad Eurelijui būtų gerai.

- Eurelijus sakė, kad jam tai buvo pirmoji meilė. Man tai - ne. Patiko kaip žmogus, bet kad būčiau pametusi galvą, tikrai taip nebuvo. Jo geriausias draugas ir mano geriausia draugė buvo pora. Ir mudu susitikome per vieną vakarėlį. Tai buvo prieš aštuonerius metus, o ketverius jau esame šeima.

- Jis man nieko negaili. Už jo jaučiausi kaip už dviejų metrų aukščio sienos: rami, o svarbiausia - saugi.