Jevgenijus Lebedevas: "Tik meilė sunaikins pasaulio nuodėmes..."

Dvasininkas papasakojo, jog per 40-ies parų trunkantį pasninką ir maldas apsivalo siela, ir ruošiamasi sutikti džiaugsmingą Kristaus Išganytojo gimimo šventę. "Pasninkas ir malda - tarsi du sielos sparnai, pakylėjantys mus dangop. Mes sekame senaisiais Šventųjų Tėvų priesakais, ir manome, jog svarbiausia vertybė sentikiui yra nuolankumas, nes išdidumas krikščioniui yra didžiausia nuodėmė. Ir dar niekada gyvenime nevalia nusiminti; tai taip pat būtų didelė nuodėmė. Tikintis pasikliauja tik Dievu, tęsinčiu savo pažadus, nes kitas žmogus gali apgauti ar netęsėti".

Dvasios tėvas pakvietė tikinčiuosius laikytis pagrindinio priesako - mylėti tiesą ir savo artimą, nes kai mylime, nepykstame, nebūname įžeidūs, ir nerezgame klastos pinklių. "Meilė pati savaime išnaikina visas nuodėmes. O tikėjimas - tai būties laikinumo apmąstymų ašis, suteikiantis amžino gyvenimo Dievo karalystėje viltį. Todėl itin didelė atgailos vertė, be jos sielos neišgelbėtume", sakė tėvas Jevgenijus, taip pat kviesdamas tikinčiuosius aukoti savo bažnyčios rekonstrukcijai.

Archaiškos tradicijos

Mes iš tiesų nedaug žinome apie sentikius, dėl religinių persekiojimų iš Rusijos per Suvalkus atkilusius į Lietuvą. Sentikiai išsaugojo unikalią išpažinties tradiciją: po šiai dienai ją atlieka viešai prieš visą bendruomenę (tik vyrai ir moterys su vaikais nuo 14-os metų - atskirai), nes tiki esą Viešpačiui perregimi. Jie nepriima Šv. Komunijos (nesitapatina su Aukščiausiuoju), ir nestato bažnyčiose prakartėlių, tačiau maldai naudoja panašią į katalikiškąjį rožinį šikšnelinę "lestovką" arba "laiptus į dangų".

Skirtingai nuo stačiatikių, sentikių bažnyčioje nėra dvasininkų hierarchijos: jie nerenka popiežiaus, vyskupų, diakonų nei archimandritų, dvasiškiams demokratiškai vadovauja auščiausioji dvasininkų taryba. Tad sentikiai didžiuojasi tarnaują ne carui, ne valdžiai - tik Dievui. Ir vietoje septyneto, išpažįstami tik du sakramentai - išpažinties ir krikšto. Savitas sentikių giedojimas unisonu primena grigališkuosius choralus ir labai skiriasi nuo pasaulietiško giedojimo.

Principai - ne barzdoje

Apie savotiškus sentikių papročius "Vakarų ekspreso" skaitytojams sutiko papasakoti žinomas miesto dailininkas Anatolijus Klemencovas. Mūsų pašnekesį nuolat pasitikslindavo ir papildydavo jo mama ponia Dominyka, einanti 87-uosius metus, kurios protėviai ir proprotėviai save laikė Lietuvos rusais.

"Noriu paneigti tiesmuką stereotipą, jog pasipriešinimo religinėms reformoms esmė slypi barzdoje", sakė A. Klemencovas. "Aš ją nešioju, nes toks paprotys, ir, be to, aš esu dailininkas. Kodėl sakau, kad mano tikėjimas grynas ir tikras? Stačiatikių religijoje 17-ame amžiuje įvykdžius prievartinę reformą senosios rusų istorinės tradicijos buvo pakeistos naujomis: tarkim, imta žegnotis nebe dviem, bet trimis pirštais. Pasikeitė ir ikonografijos kanonai, kurių laikytąsi nuo Epifano Graiko laikų. Naujai interpretuotas tūkstantmetis Senasis Testamentas. Paradoksalu, bet sentikiai - pirmieji disidentai mūsų istorijoje, nepanorę keisti savo tikėjimo ir papročių. Tuomet prasidėjo religinis skilimas: oficiali bažnyčia palaikė carus, o nepriklausomi sentikiai, laikyti pažangos stabdžiu, dėl represijų (egzekutoriai juos žudė, ketvirčiavo, išplėšdavo šnerves, nukirsdavo nosis), - pasitraukdavo į Rusijos imperijos pakraščius.

Sentikiai išsaugojo kertines nacionalines kultūros vertybes: jie nevartojo svaigalų, nerūkė, buvo darbštuoliai, griežtai laikėsi tikėjimo dogmų, pasninkų. Ir turbūt dėl to Lietuvos sostinėje juos svetingai priėmė grafas Chodkevičius. Čia sentikiai ėmėsi žemdirbystės, prekybos, dirbo metalurgijos gamyklose, kūrė amatininkų arteles. Apgindamas stačiatikius, pasakyčiau: ar gali būti niekšingas žmogus, kuris rytą keliasi su Kristum širdyje, nusilenkdamas ikonai, ir vakare gulasi, žegnodamasis priešais ją. Kuris atlaikė kolosaliai naikinantį, apokaliptinį sovietizmo kalaviją".

Kūčių ir Kalėdų papročiai

Anatolijaus Klemencovo motinėlė Dominyka pasakojo, kaip Kūčių naktį žmonės būrėsi: spėjo ženklus iš liejamo vaško. Į trobą įleisdavo vištą, ir jeigu ši pėdino iškilmingai, dairydamasi į šalis - laiminga bus jaunamartė, o jei višta tik nutūps kertėj ir stebeilys į lubas - prastą uošvę gaus. Eidavo sentikiai ir kalėdoti antrąją Kalėdų dieną, kaip mes per Užgavėnes vyrai persirengdavo moterimis, ir atvirkščiai, čigonais, tik žydeliais ir velniais persirengt nevalia.

"Kūčiom keldavosi ketvirtą ryto, ir užkurdavo pirtį", prisimena ponia Dominyka. "Po to kepė bandeles su aguonom ir darė grybų rasalą. Septintą sėsdavo į dviem žirgais kinkytą vežimą ir vykdavo bažnyčion. Ir antrąją Kalėdų dieną žmonės šokdavo, dainuodavo, žaisdavo, tik be išgertuvių. Na, o lakstymas galingais žirgais būdavo smagiausia pramoga - tai skambėdavo kinkinio varpeliai...

Žinai, ko dabar labiausiai pasigendu? To sakralumo paprastų žmonių santykiuose. Tėvo troboje su nuostaba žiūrėdavau į susirinkusius senolius, "diedus" juodais apsiaustais, su kepurėmis, ilgomis barzdomis, pagarbiai kreipdavosi vienas į kitą ir be galo išmintingai diskutuodavo. Užsifiksavo man bobulės kepamų pyragėlių kvapas...".