Inga Česnakienė: "Laiminga noriu būti ir rytoj"

- Man toks apibūdinimas tinka, tik niekada niekam nelipau per galvas. Dirbu drauge su Kaziu, vadovauju "Pramogų bankui", ankstėliau rūpinausi restorano, viešbučio ir kazino "Nesė" reikalais. Man patinka ši veikla, nuolatos sukiojuosi darbo vietoje ir nesiguodžiu, kad namų slenkstį peržengiu vėlai vakare, o kartais ir po vidurnakčio. Turiu galimybę taip dirbti, nes ir Kazys yra savo verslo fanatikas. Mudu vienas kitą suprantame, papildome ir niekada nekyla barnių dėl vėlyvo sugrįžimo į namus.

Kokie likimo vingiai jus suvedė su Kaziu?

- Mudu pažįstami nuo mokyklos laikų. Buvome artimi draugai. Po mokyklos Kazys išėjo tarnauti į sovietų armiją, o aš likau Klaipėdoje. Taip susiklostė likimas, kad mūsų keliai išsiskyrė penkeriems metams. Aš ištekėjau.

Bet nuo likimo nepabėgai... Vis tiek grįžai pas Kazį?

- Esu vienturtė, augau su mama. Mano tėvai labai anksti išsiskyrė. Visą laiką įsivaizdavau, kad būdama gera žmona galiu turėti nuostabią šeimą. Labai idealizavau vyro ir moters santykius, džiaugiausi gimusiu sūneliu. Tačiau mano idealai netruko subliukšti. Pradžioje maniau, gal iškentėsiu, gal viskas pasikeis, bet po kelerių metų supratau, kad pastangas dedu tik aš viena. Ryžausi skyryboms.

Bet Kazys buvo vedęs.

- Taip, jis turėjo šeimą, augino du sūnelius. Jis mane pasikvietė padėti jam tvarkytis "Nesėje". Nemanau, kad buvau vienintelė ir pagrindinė jo skyrybų priežastis. Jis padarė sprendimą.

Kuo Tave žavi šis vyras?

- Laikui bėgant supratau, kad man svarbiausia yra vyro protas ir sugebėjimas būti moters partneriu. Manau, kad tvirčiausias mus jungiantis saitas - tai įsiklausymas, abipusis supratimas ir bendro reikalo siekimas.

Kazys yra reiklus ir principingas, pirmiausia - sau pačiam. Ir vaikams nenuolaidžiauja, mūsų sūnūs žino, kad pinigai ant medžių neauga. Ir jeigu tėvai būna suirzę, tai ne iš mandrumo, o dėl sunkaus darbo.

Jūs jau daug metų gyvenate po vienu stogu. Nekyla noras tapti Paulikiene?

- Negaliu pasakyti, kas bus ateityje. Bet kol kas mums gerai taip. Neteikiu tam reikšmės. Beje, galiu pasakyti, kad toks statusas mus abu skatina branginti vienas kitą.

Gyveni tarp keturių vyrų. Netrūksta moteriškos kompanijos?

Trūksta, todėl labai džiūgavau, kai Kazio brolio šeima man pasiūlė tapti jų dukrytės Lukrecijos krikšto mama. Ji mano vienas didžiausių džiaugsmų.

Ar pavadintum save laiminga moterimi?

- Laimės reikia siekti kasdien. Aš šiandien esu laiminga, bet tokia pati noriu būti ir rytoj, todėl žinau, kad tam reikia pastangų.