Ilgas savęs ieškojimas už kalėjimo grotų

- Turbūt reikėtų pradėti pasakoti nuo pradžios. Kai man buvo tik treji metukai, mano motiną pasodino į kalėjimą. Tėvas gėrė, parsivedė kitą moterį. Žodžiu - gražios vaikystės neturėjau. Anksti išėjau iš namų, išmokau gintaro apdirbėjo profesijos ir išvažiavau gyventi į Druskininkus. Ten dirbau, susiradau moterį ir su ja svajojau sukurti šeimą. Bet, prieš pat mūsų vestuves aš ją aptikau su kitu. Gyvenimas sugriuvo - nebemačiau jokios prasmės. Grįžau į Klaipėdą, bet ir ten manęs niekas nelaukė. Tėvui aš buvau nereikalingas, jis turėjo savo gyvenimą. Pradėjau išgėrinėti, susipažinau su gatvės "chebra", ir prasidėjo vagystės, teismai, kalėjimai.

Papasakokite apie patį pirmąjį kartą, kai nusprendėte vogti.

- Viskas vyko spontaniškai. Ėjau iš vieno baliuko naktį girtas namo ir pastebėjau, kad nepasiėmiau cigarečių. Tiesiog priėjau prie kiosko, išdaužiau langą ir, kaip dabar prisimenu, pasiėmiau visą bloką cigarečių "Opal". Niekieno nepastebėtas laimingas grįžau namo. Paskui aš norėjau pritapti prie tokių gatvės chuliganų, bet turėjau jiems įrodyti, kad esu savas. Sugalvojau dar kartą išplėšti kioską. Bet šį kartą jau mane "susėmė". Teko sėsti.

Negi kalėjimas neatgrasė nuo nusikaltimų?

- Tiesiog jaučiausi pasmerktas tokiam gyvenimui. Supraskite, grįžęs iš kalėjimo aš buvau niekam nereikalingas. Be to, buvau ligotas - sunkių darbų dirbti negalėjau. O mano skrandis labai keistas sutvėrimas - neskaudėdavo tik tuomet, kai gerdavau. Tai ir liuobiau. O gerti iš kažko reikėjo. Taip ir ritosi gyvenimas. Dabar suskaičiavau, kad per 20 metų bastymosi po kalėjimus tik 3 metus išbuvau laisvėje.

Vagystės tapo jūsų gyvenimo būdu?

- Vieną kartą būdamas laisvėje po algų gėriau su draugais. Jau gerokai kauštelėjus vienas pasiūlė nueiti pas jo paną. Sutikau. Atėjus prie vieno buto durų, mano draugelis pareiškė, kad užmiršo raktus, todėl, neva reikia lipti per balkoną. Aš likau apačioje, o jis įlipo į balkoną, išdaužė langą ir... kaimynų iškviesta policija mus "supakavo". Pasirodo, ten visai svetimas butas buvo, jis tiesiog norėjo jį apvogti. Gavome abu po 7 metus. Nežinau, ar aš toks patiklus buvau, kad man taip "sekdavosi". Buvau net apkaltintas žmogžudyste ir nuteistas kalėti 15-a metų.

Negi galima nekaltą žmogų nuteisti už žmogžudystę?

- Gyvenime dar ne tokių dalykų pasitaiko. Tereikia atsidurti netinkamu momentu netinkamoje vietoje. Ta mano gyvenimo atkarpa ir man pačiam kažkokia mistiška. Tuomet aš buvau grįžęs iš kalėjimo ir gyvenau su savo buvusio geriausio draugo našle. Eilinį kartą vėl buvau pagautas vagiant ir laukiau teismo. Iš nevilties pradėjau dar daugiau gerti. O vieną rytą pabudau visai nežinomame bute. Apsižvalgiau, pamačiau lovoje miegantį jaunuolį, ant stalo - vakarykščio baliaus likučiai. Nieko neprisiminiau, kaip aš ten atsidūriau. Galva plyšo, todėl nuėjau į virtuvę atsigerti vandens. Įėjęs į virtuvę pamačiau ant grindų gulinčią senelę. Norėjau ją pakelti, bet pasilenkęs pastebėjau, kad ji pasmaugta. Tada nieko nelaukęs bėgau iš to buto. Tiesa, dar pagriebiau televizorių ir striukę.

Ir tokią akimirką vogėte?

- Spontaniškai, kaip ir visada. Pagalvojau apie įsūnį, jis labai norėjo televizoriaus. Tiesa, aš jį pardaviau dar tą patį vakarą, gavau 125 rublius.

Sakėte, kad jus teisė už žmogžudystę.

- Ne aš tai padariau. Bet tai paaiškėjo daug vėliau. O įvykiai klostėsi kaip detektyve. Jau kitą dieną į mano namus atvažiavo tas pats jaunuolis, Andrejus, iš minėto buto su savo sėbrais, jie įsisodino mane į mašiną, gerai prikūlė ir liepė pasakyti, kur padėjau televizorių. Tuomet aš pagalvojau, kad čia kažkas negerai - jie kalba apie televizorių, o apie lavoną neužsimena. Laimei, man tuomet pavyko nuo jų pabėgti. Jau kitą dieną nuėjau į policiją ir paprašiau, kad mane greičiau teistų už tą vagystę sandėliuke.

Tikėjotės kalėjime pasislėpti nuo tų jaunuolių?

- Taip, nes bijojau, kad manęs nepašalintų kaip liudytojo. Jau zonoje aš sužinojau, kad man nori pripaišyti du "trūpus".

Tai buvo dar vienas lavonas?

- Vėliau aš sužinojau, kad buvo nužudytas ir vienas iš tų, kuriuos tas jaunuolis buvo atsivežęs, kai mane mušė. Jo lavonas buvo surastas netoli mano namų. Pasirodo, tas vaikinas parašė pareiškimą, esą grįžęs į savo namus, o ten jau buvęs aš, neva jį už pakarpos įtraukęs į butą, primušęs ir t.t. Jis teigė, kad aš ir nužudžiau tą močiutę. Kadangi aš nieko neprisiminiau, man labai knietėjo išsiaiškinti, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Todėl aš daviau parodymus, kad viską mes su Andrejumi darėme kartu. Norėjau, kad ir jį pasodintų.

Ar pavyko sužinoti tikrąją tiesą?

- Tikrąją tiesą gal ir ne, bet vėliau pavyko išsiaiškinti, kad aš prie šitų žmogžudysčių visai neprisidėjau. Vienos apklausos metu pats Andrejus išsidavė, kad tą vakarą mes su juo gėrėme mano žmonos darbe. Man tai buvo raktas. Aš iškart puoliau rašyti jai laišką, ir ji papasakojo, kaip viskas vyko iš tikrųjų. Pasirodo, tą vakarą aš su Andrejumi susipažinau mano žmonos darbe. Mudu ten išgėrėme ir abu išėjome pratęsti vakarėlio. Visa tai mano prašymu ji papasakojo teisme. Paaiškėjo, kad Andrejus viską melavo, todėl aš buvau išteisintas. Vietoje 15 metų kalėjime išbuvau tik 5. O jei būtų manęs neišteisinę, būčiau kalėjime sėdėjęs iki pat 2008 metų.

Dabar jūs dirbate ir neakivaizdžiai studijuojate. Sakykite, kas jus paskatino pagaliau kabintis į gyvenimą?

- Iš tikrųjų tokiems kaip aš vėl sugrįžti į normalų gyvenimą beveik neįmanoma, jei niekas nepadeda. Man padėjo tai, kad aš pradėjau tikėti Dievu ir tai, kad manęs nepaliko likimo valiai Nakvynės namų darbuotojai. Jei ne šios įstaigos darbuotojai, kažin kaip mano gyvenimas būtų susiklostęs. Ačiū jiems, kad turėjo kantrybės su manimi. Aš dar daug kartų kritau ir kėliausi, kovojau su alkoholizmu. Buvau pabėgęs iš reabilitacijos centro ir kelias savaites kapsčiausi po šiukšlių konteinerius.

Apsigyvenau prasmirdusiame rūsy su tokiais pat veikėjais. Kiekvieną rytą 5 valandą išeidavome "į darbą". Mane tuomet stebino tik vienas dalykas - kiek žmonės daug visko išmeta. Benamiams tie šiukšlių konteineriai - tikras lobis. Visgi, ačiū Dievui, aš neapsikenčiau, nesusitaikiau su "bomžo" statusu. Grįžau į reabilitacijos centrą, atsiprašiau ir gydžiausi toliau.

Ar pavyko pasveikti?

- Reabilitacijos centro ir Nakvynės namų darbuotojai man padėjo suprasti, kad aš esu visavertis žmogus ir, kad niekas kitas, tik aš pats, galiu pakeisti savo gyvenimą. Tai aš ir darau. Gal kam nors ir juokinga, bet mano gyvenimas prasideda tik dabar - žengiant į penkiasdešimtuosius metus. Gaila, žinoma, kad man tiek daug metų reikėjo, kad atskirčiau gėrį nuo blogio. Tačiau praeities nebepakeisi. Todėl dabar turiu vieną tikslą - baigti mokslus ir padėti tiems, kurie nežino, kaip išlipti iš tos duobės.

O šeima?

- Aš ją praradau. Pats kaltas. Tačiau pagaliau atradau save.