Ignas Laucius ruošiasi grąžinti skolą šeimai

Artėjant jubiliejui, pagalvoju, kad metų turiu ne taip jau ir mažai. Bet tikrai neaplanko mintys, girdi, kas buvo gyvenime geriausia - jau praeityje, kad liko vieni nemalonumai. Žinoma, sukrečia, kai šį pasaulį ima palikti vienmečiai...

Pagalvoju, kad kažkas pasidarė su laiku. Jis ėmė bėgti taip greitai. Tarpsnis po penkiasdešimtmečio - tarsi akimirka. Bet taip juk yra visiems, ne man vienam. Ir nieko tu čia, žmogau, nepadarysi.

Žinoma, jaunam žmogui šešiasdešimtmetis - jau senis. Bet kaip pažiūrėsi! Aštuoniasdešimtmečiui naujajam Italijos prezidentui Džordžijui Napolitanui mano amžius tikriausiai atrodo net labai patrauklus. Ar kam nors kliūva JAV prezidento Džordžo Bušo amžius? Jis, beje, kaip ir aš, irgi gimęs tų pačių metų liepą.

Taigi amžius - sąlygiškas dalykas, toli gražu apie žmogų ne viską sakantis. Senas ar nevisai - tėra būsena: kaip tu pats sau ar artimiesiems atrodai, ko tu vertas darbe, pagaliau - kiek turi sveikatos.

Tu, Gražina, klausi - ko verta mano praeitis? Šiandien ypač nenorėčiau postringauti, nors nuomonę, žinoma, turiu. Yra toks posakis: "Prokuroras - tai kalbantis teisėjas".

Šiomis dienomis sueina lygiai trisdešimt šešeri metai, kai aš dirbu šį darbą. Buvo visko. Bet sunkiausi metai buvo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo: laukinis kapitalizmas, įvairių grupių ir grupuočių interesų susikirtimas, organizuoti nusikaltėliai, sprogdinimai, susišaudymai... Dabar irgi būna labai sunkių minučių, bet valstybėje jau prieiname prie tvarkos. O tame daugelio institucijų ir pareigūnų atliktame darbe - ir manoji dalis. Tai ko verta mano praeitis?!

Kadaise buvote jauniausias prokuroras Lietuvoje. Kažkas vertino Jus. Kaip dabar Jums regisi prokuratūros atžalynas?

Taip, aš prokuratūroje dirbu nuo 1970-ųjų rugpjūčio, nuo 1983-ųjų - Klaipėdos mieste. Iš mano kartos Lietuvos prokuratūros sistemoje beliko vienas kitas. Po mūsų ėjo jaunesni, bręsdami metams bėgant. Dabar ant jų laikosi prokuratūra. Yra labai gražaus jaunimo - protingų, darbščių. Tokie pat, kaip mes kadaise. Jų pavardžių sąmoningai neminėsiu - jų daugybė. Jie, kaip vieną kartą patyriau, nežino, kas toks buvo Budionas, dažnas nemoka rusų kalbos. Bet užtat jie žino ir moka tai, ko reikalauja mūsų laikmetis.

Ir man visai nesvarbu - jaunas ar bendraamžis, - taikau tą patį matą: padorumą tarpusavio bendravime, nesugebu atleisti veidmainiavimo, išdavystės, nepakenčiu užkulisinių žaidimų.

Kiekvienam žmogui labai svarbi šeima...

Su žmona Brone jau trisdešimt penkeri metai kartu. Žavi jos veržlumas, tiesiog menas siekti užsibrėžto tikslo. Ir, ginkdie, nebandyk jai užsiminti apie metus... Stipriai supeiks. Neslėpsiu - didžiuojuosi mūsų sūnumis - Justu ir Gediminu. Jie pasirinko mano kelią: vyresnysis Justas - darbą prokuratūroje, Gediminas - studijas Mykolo Riomerio teisės universitete. Matau jų principus, siekius, tikiuosi, nenuvils ir šiame pasaulyje neprapuls.

Esat dukart senelis. Sako, anūkėliams skiriama toji meilė, kuri dėl laiko stygiaus buvo "sutaupyta", auginant savuosius vaikus... Ar dažnai apkabinat trejų metukų Ulą Mariją, Jūsų garbei krikštytą pusantrų metukų Ignuką?

Anūkai - ilga ir atskira kalba. Pasakysiu tik tiek, kad su jais susitikti man visada džiugi šventė. Aš jų pasiilgstu.

Kokių malonių laukiate iš ateities?

Pirmiausia - kad Dievas duotų sveikatos dar kelerius metus padirbėti prokuratūroje. Ir atėjus laikui ramia sąžine pasakyti: padariau viską, ką galėjau, tegul kiti padaro geriau.

Iki pensijos dar keleri metai. Kai ji ateis, neketinu nertis iš kailio ir, užuot kaltinęs, imtis ginti. Turbūt suprantate, ką noriu pasakyti? Esu girdėjęs posakį, nusakantį advokatų darbo specifiką, jų ilgaamžiškumą: "Advokatai miršta stovėdami". Nenorėčiau tokios lemties. Yra šeima - žmona, sūnūs, marti, anūkai - jiems norėsiu skirti daugiau dėmesio ir laiko. Manau, taip grąžinsiu skolą. Prasiskolinau besistengdamas gerai atlikti tardytojo ir prokuroro darbą. Tai tiesiog tikslas ateičiai.

Iš nuobodulio mirti neketinu. Galiu ir pajuokauti. Rašytojas Somersetas Moemas yra sakęs: "Kada vyras pasiekia amžių, kai nebegali būti valdininku, tarnautoju, policininku, manoma, kad jis jau kaip tik subrendo spręsti savo šalies likimą"...

Jubiliejaus proga pabėgote atostogų. Kur ir su kuo švęsite gimtadienį?

Išėjau atostogauti, bet ne slapstytis. Juk pas mus nuo jubiliejaus šventimo nepabėgsi. Per gimtadienį ateisiu į prokuratūrą susitikti su žmonėmis, su kuriais tiek metų Klaipėdoje "valgyta druska". Atrasime laiko ir pašvęsti.