Gyvasis sidabras Bronius Gražys

- Man įdomūs visi menai: ir literatūra, tapyba, skulptūra, grafika, netgi baletas. Viskuo buvau užkrėstas Užpalių gimnazijoje. Man pasisekė, kad turėjau nepaprastą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Baigęs gimnaziją, svyravau, ką rinktis - literatūrą, dramą ar dailę. Nusprendžiau, kad dokumentus nešiu į Dailės institutą. Bet kai čia pamačiau baigusiųjų ir bebaigiančiųjų darbų parodą, išsigandau ir su dokumentais nukurnėjau į Vilniaus universitetą. Nors labai bijojau lietuvių kalbos egzamino raštu (netgi tariausi, kad jį už mane laikytų draugas, o jis mane "pavedė", ir aš jį turėjau laikyti vėliau ir pats), jis buvo įvertintas penketu. Egzaminatorė Vanda Zaborskaitė dar pasiteiravo, kas mane lietuvių kalbos mokė. Kai pasakiau, jog Skardžiuvienė, ji supratingai palingavo galvą. Beje, savo reikliosios lietuvių kalbos mokytojos penketui niekada nebuvau vertinamas: trejetui, na, geriausiu atveju - ketvertui. Tad reikia tik pamanyti, kokios vertingos buvo Užpalių gimnazijoje įgytos žinios. Ir ne tik humanitarinių dalykų.

Bet kai po kelių mokslo universitete mėnesių sužinojau, kad Konservatorijoje renkamas teatro kursas, perbėgau ten. Literatūra visam gyvenimui liko tik pomėgis.

Aš ir pats dabar, atsigręždamas į prabėgusius metus, stebiuosi: kaip spėdavau Jūros, Dainų, kurortų atidarymo šventėms rašyti scenarijus, eiles, tas šventes režisuoti ir jas vesti...

Iš kur atrasdavau laiko ir jėgų vesti renginius Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kuriai esu pardavęs dūšią?.. Juk jiems irgi reikėdavo pasiruošti, rinktis literatūros. Vakarai Mokytojų namuose. Viskam eikvodavau vienintelę aktoriams šventą dieną - pirmadienį. Arba naktis.

Šiemet artistų šeima bičiulius Lietuvoje ir užsienyje su Naujaisiais metais sveikino siųsdami tokius "abrozdėlius". Nuotraukos iš asmeninio albumo

- Daugelis Klaipėdoje žino apie Jūsų paveikslų kolekciją. Ji irgi be laiko sąnaudų neatsirado. Kokiomis aplinkybėmis ji pradėta kaupti?

- Ko aš tik gyvenime nesu kolekcionavęs: butelių kamščius netgi su žymių artistų ir režisierių autografais, ženkliukus, pašto ženklus... Čia neseniai buvau tas užmirštas kolekcijas išsikėlęs - kaip įdomu!

Taigi kadaise kolekcionavau ir atvirukus su įžymiausių pasaulio dainininkų kūrybos reprodukcijomis. Tai buvo ne šiaip aistra. Atvirukinių reprodukcijų atitikmenų ieškojau Drezdeno galerijoje, Ermitaže, kitose tuo metu prieinamose galerijose. Viską registravau, kaip koks buhalteris, aprašydavau. Tačiau viskas tarsi neteko prasmės, kai į rankas pradėjo pakliūti originalai. Pirmasis originalus darbas buvo Kazio Šimonio tapyba. Nuo to viskas ir prasidėjo. Dabar savo kolekciją įvardyčiau kaip XX-XXI amžių Lietuvos dailininkų retrospektyvą. Manau, kad nedaugelis kolekcininkų šioje srityje su manimi galėtų varžytis. Beje, mano namų durys nėra uždarytos tiems, kurie tuos paveikslus nori pamatyti. Ateina ir moksleivių, ir gydytojų, mokytojų delegacijos. Dažnas klaipėdiškis, sulaukęs svečių, taip pat juos į mano namus atveda. Tad galiu didžiuotis, kad kolekcija yra gyvybinga todėl, kad ją kas panoręs gali pamatyti.

- Visai neseniai ir Jūs pats pradėjote tapyti. Teko girdėti, kad įgijote nemažai savo sukurtų paveikslų vertintojų.

- Va čia ir neteisybė. Tapyti pradėjau seniai - prieš dvidešimt penkerius metus. Sūnus Audrius, kris įstojo ten, kur aš svajojau,- Dailės institutan, mūsų namuose pamiršo savo dažus. O man jie taip kvepėjo, taip knietėjo pabandyti, kas man išeitų. Pasislėpęs ir pradėjau bandyti. Bet niekam nerodydavau, net ir neprisipažindavau. Užtat labai noriai sutikdavau pozuoti tapytojams Algiui Taurinskui, Vidui Pinkevičiui, Juozui Vosyliui. Žiūrėdavau, kaip jie tą daro, klausinėdavau, kas buvo neaišku. Tad, jeigu kas dabar mane pripažįsta ir kaip tapytoją, tai galiu teigti, kad tie dailininkai yra ir mano mokytojai, nors patys to ir nežino.

- Jums sekasi kurti ir odes, dedikacijas. Ar ne per daug talentų vienam žmogui?

- Bejuokaudamas jau išleisiu trečiąją ir ketvirtąją poezijos knygeles. 1994-aisiais išėjo pirmoji- "Žvyrkeliai", 2001 m. - "Išskridę paukščiai". Šiemet turėčiau išleisti net dvi iš karto- "Rieda saulelė vakarop" ir "Spalvoti stikliukai" su savo iliustracijomis. Žinoma, aš savo poezija negalėčiau varžytis su profesionalais. Tačiau ambicijas paglosto, kai savo pavardę aptinku Lietuvių literatūros enciklopedijoje ar išgirstu savo eiles deklamuojant per radiją. Toks keistas jausmelis. Poezijoje telpa visa tai, ko neišsakiau vaidmenimis ar režisūra. Literatūra man - savotiška iškrova. Kartais save apšaukiu grafomanu.

- Na, o dabar lieka paklausti apie svarbiausia - sukurtus vaidmenis ir režisūrą. Ką laikytumėte reikšmingiausia?

- Mano ir žiūrovų nuomonės turbūt išsiskirtų. Nuo prigimties esu disidentas. Vaikystėje mačiau išvežamus kaimynus, kerštavau sukapodamas Stalino portretą. Gerai, kad to niekas "neišryškino". Besimokydamas konservatorijoje, rinkau parašus, kad būtų grąžintas Gedimino prospekto pavadinimas (buvo Stalino). Tuomet buvau patąsytas kaip reikalas. Pavyko išsisukti, bet nuo tuomet nuolatos jaučiau "budrias akis". Netgi tuomet, kai pagal mano scenarijų buvo keliama trispalvė virš Muzikinio teatro. Kažkoks pilkas žmogelis "dirigavo", kad mane nufotografuotų. Dėjau jam į pašonę ir pašnabždėjau: "Grubo rabotajete, rebiata" .

Aktoriai Bronius Gražys ir Nijolė Narijauskaitė susituokė 1957 m. 7 mėn. 7 val. Jubiliatas dievina visokius mistinius pasireiškimus

Taigi man nuo vaikystės buvo aišku, kas yra Lietuva ir jos žmonės. Užtat visur ir visada stiprybės sėmiausi iš Lietuvos šviesuolių. Ir man brangiausi tie vaidmenys, tegul ir epizodiniai, kuriais galėjau reikšti savo disidentinę dvasią: kunigas Dovydaitis "Žemaičių piemenyje", piršlys Mataušas "Marčioje", vargonininkas Milkus "Mažvyde", žibintininkas Motiejus "Katedroje", kunigaikštis Vylintas "Mindauge". Na, o iš režisuotų darbų labiausiai vertinu Juozo Grušo "Barborą Radvilaitę" ir "Nebylį" pagal Juozo Tumo-Vaižganto kūrybą.

Toks keistas dalykas: jaunystėje teko vaidinti senius, o kai jau buvau gerokai subrendęs, pradėjau gauti jaunesnių vyrų vaidmenis.

- Kaip atrodo šeimyninis gyvenimas, kai tenka "vaidinti" ir aktorės Nijolės Narijauskaitės vyrą?..

- Kartais tai padeda, kartais - trukdo. Greitai jau bus penkiasdešimt metų, kai nesiblaškydami į šalis gyvename kartu. Žinoma, per tiek metų esame ir riejęsi, ir taikęsi. Visko būta, visko pasitaikė. Dabar štai gyvenimo rudenyje galiu teigti: nors ir pasiplakdami, bet gražiai gyvenome. Audros nuošė ir nurimo. Džiaugiamės sūnaus kūryba ir anūkėliais.

- Jūs nuolat su žmonėmis ir tarp žmonių. Kas Jūsų draugai?

- Štai kas nusisekė, tai nusisekė! Neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų, - tai apie mane. Jų gal keli šimtai per visą Lietuvą ir keli šimtai Klaipėdoje - gydytojų, inžinierių, lakūnų, pedagogų, dailininkų... Labai mėgstu bendrauti. Ko stinga pačiam, kituose atrandu. Ir pasiimu, ko stinga. Žinoma, jei sugebu.

Koks bebūčiau užsiėmęs, bendravimui laiko visada surasiu. Dievinu savo studentus Klaipėdos universitete ir Stasio Šimkaus konservatorijoje. 32 metus dirbu ir pedagogu. Tiesiog apsąlu, kai mano buvę studentai, įsitvirtinę įvairiose meno sferose, tarp pedagogų mini ir mane. Su kai kuriais draugystė nenutrūksta ir tuomet, kai šie mokslus baigia.

- Jūs išties nenustygstantis gyvasis sidabras. Netikiu, kad, atšventęs jubiliejų, nusiramintumėt. Ką dar ketinate iškrėsti?

- Kai išleisiu jau minėtas dvi poezijos knygeles, imsiuosi rengti Klaipėdos dramos teatro aktorių nuo 1934 m., kai įsikūrė šitas teatras, sąvadą. Tai bus didelis ir kruopštus darbas. Turiu svajonę įkurti Klaipėdos dramos teatro muziejų. Tai dvi užmačios. Tad nenurimsiu, kol ir jų neįgyvendinsiu.

- O paskui dar ir dar... Ilgiausių metų, ilgiausių...