Guoda Strepiakaitė: "Manęs niekas nenešė ant rankų"

Mano mama, kuri buvo ir yra didžiulis mano gyvenimo ramstis, visada sakydavo, jog būsiu žurnalistė, nes esu iš prigimties komunikabili. Man patinka bendrauti, myliu žmones, džiaugiuosi gyvenimu. Bet aš mamai priešinausi: sakiau - būsiu aktorė.

Kodėl būtent aktorė?

Vidurinėje mokiausi vidutiniškai, nemėgau matematikos, chemijos, fizikos... Buvau labai pasiutusi, įžūli. Turėjau tokių draugų, kurie dabar turbūt kalėjimuose sėdi, - nusijuokia Guoda. - Jaučiausi labai jau didelė panelė, diskotekos visokios... Bet, ačiū Dievui, nieko neprisidirbau. Paskui išaugau iš to amžiaus. Kai buvau šešiolikos, panirau į poeziją. Kūriau pati, skaičiau kitų eiles, dalyvaudavau skaitovų konkursuose. Ten susipažinau su garsiais aktoriais, susibičiuliavau su Rūta Staliliūnaite. Ji vertino mano gabumus ir tuo, matyt, paskatino galvoti apie aktorystę.

Atsimenu, kaip vaikščiodavau su tokia juoda ilga suknele, žalvariu apsikarsčiusi... Buvau visa menininkė... - pasišaipo iš savęs Guoda. - O jeigu rimtai, tai meniškos sielos dalelę paveldėjau ir iš senelio - jis buvo išeivijos rašytojas. Aloyzas Baronas.

Senelis, skaitovų būrelis, aktorystė... Viskas dėsninga.

Nebuvo paprasta. Niekada nesinaudojau jokiomis privilegijomis. Niekas manęs nenešė ant rankų. Užtat užsigrūdinau.

Baigusi vidurinę, stojau į Vlado Bagdono renkamą kursą. Neįstojau. Tada bandžiau laimę Klaipėdos universitete. Pasirinkau režisūrą. Vėl neįstojau.

Tada bandžiau save Kauno radijo stotyje "Martis" (tada tik kūrėsi, o dabar jos jau nebėra). Turėjau galimybę išmokti dirbti prie pulto. Dirbau laidų vedėja metus. Tais pačiais metais lankiau pantomimos studiją Kaune. Dar prižiūrėjau draugės vaikutį. Buvau net įsidarbinusi agente, kur gatvėje siūlo prekes. Man labai gerai sekėsi, pirmą dieną labai daug pardaviau, labai jau manimi džiaugėsi... Bet dirbau tik savaitę.

Visus metus turėjai progą pagalvoti, ar tikrai nori įklipti į menus.

Mano mama nelabai norėjo, kad studijuočiau menišką specialybę.

Bet Tu mamos nepaklausei.

Nuėjau į aktorių kursą, kurį rinko R. Tuminas.

Koks užsispyrimas.

Ir vėl neįstojau. Tada atvažiavau į Klaipėdą ir vėl stojau į režisūros specialybę, į dramos ir renginių režisūrą.

Ir vėl neįstojai?..

Šįkart pavyko.

Pagaliau Tau buvo atlyginta už pastangas.

Kai neįstojau pas R. Tuminą, labai sielojausi, žliumbiau. Jis man - didelis autoritetas. Atsimenu, einu koridoriumi po egzamino, priešais pareina R. Tuminas. Žiūri į mane, tokią apsižliumbusią, ir, sugniaužęs kumštį, sako: "Tu nepergyvenk..." Jis geras pedagogas ir geras žmogus. Palieka viltį.

Sakei, įsimylėjai Klaipėdą iš pirmo žvilgsnio. Kodėl?

Patekau į geras rankas. Pas pačias geriausias dėstytojas. Klaipėdoje kursą rinko Dalia Kanclerytė, vėliau perėmė Roma Lukoševičiūtė. Ji mane ir užaugino. Abi šios asmenybės mane tiesiog sužavėjo.

O Tu jas?

Nebuvau numylėtinė, ir dėl to džiaugiuosi. Aš niekada neverkdavau dėl pastabų ir kritikos. Visada stengdavausi ją išgirsti ir kuo geriau atlikti darbą. Gal kartais net per daug stengdavausi... Šį bruožą turbūt paveldėjau iš savo mamos. Ji labai tvirta moteris.

Buvai atsakinga studentė. O kaip dėl studentavimo - pramogų, šėlsmo?..

Oi, visko buvo.... Ir mokėmės, ir šėlome, pykdavomės, ir vėl bučiavomės. Kaip šeimoje... Kiekvienas jautėsi esąs individualybė.

Kuo tapo individualybės, baigusios studijas?

Iš jų dabar daug žinomų žmonių - Juozas Liesis, Eglė Skrolytė... Daug kas dirba renginių organizavimo srityje...

Juozas įstojo mokytis jau būdamas žinomas kaip "Bavarijos" narys. Beje, kaip jis bendravo su "eiliniais mirtingaisiais"?

Tiesą sakant, labai jo nemėgau. Mūsų biolaukai nesutapo... Būdavo sunkoka. Bet dabar susitinkam, pajuokaujam, kai reikia kokios pagalbos, - padedam viens kitam.

Kaip Tu tapai ekrano veidu?

Kai baigiau mokslus, dalyvavau televizijos vedėjų atrankoje. Išėjus Eglei Skrolytei į "Holivudo" šou, "Balticum" TV ieškojo sveikinimų koncertų vedėjos. Norinčiųjų buvo daug. Pabandžiau ir aš. Davė perskaityti tekstą prieš kamerą, ir tuo atranka baigėsi. Priėmė.

Kaip manai, kodėl?

Aš nebijau kameros, jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, savo vietoje. Aišku, prieš savo pasirodymus eteryje daug ruošdavausi. Mokiausi pagauti skaitymo manierą. Čia ne tas pats, kas skaitovų konkursuose... Stebėjau kolegę Giedrę Vaičekauskienę, Kybartienę, kitas sveikinimų koncertų vedėjas ir mokiausi. Dabar jau turiu įgūdžių, jau jaučiu, kada perskaitau gerai, kada nepataikau.

Iš kur žinai, kad pataikei arba nepataikei - juk nematai klausytojo reakcijos.

Nežinau, kaip tai "persiduoda" per televiziją, tačiau jaučiu, kai perskaitau gerai. Įsivaizuoju savo klausytoją už ekrano.

Kas įdomiau: režisuoti laidas ar skaityti sveikinimus?

Man patinka dirbti šitą darbą. Aš juo gyvenu. Bet nemanau, kad tai viskas, ką sugebu. Turiu svajonių ir planų.

Apie autorinę laidą?

Kaip ten sakoma: blogas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu. Taip, norėčiau kurti laidą, pati ieškoti medžiagos, pati ją vesti.

Tavo mama buvo teisi, sakydama, jog esi apsigimusi žurnalistė. Ir tu neklydai ieškodama savęs meno srityje.

Mano tėvai patys yra "meniškos dūšios". Kaip ir mano vyresnioji sesuo Gintarė, lituanistė, folkloristė. Mes - skirtingi žmonės, bet visi "meniški" plačiąja prasme...

Ką mama dabar sako apie Tavo pasirinkimą?

Ji džiaugiasi. Labiausiai tuo, kad viską darau pati. Manau, tai svarbiausia.