Gintaras Vaičekauskas: "Girtuokliai bijo kameros"

Taip buvo ir per mano keturiasdešimtmetį. Palikau gimines, suvažiavusius iš viso pasaulio, ir išvažiavau į avarijos vietą.

Niekada nesakai "nevažiuosiu"?

Jei atvirai, dabar jau kartais pradedu ginčytis, išsiklausinėju, ar įdomu, gal be manęs apsieitų... Bet labai greitai mane įtikina, kad reikia važiuoti. Jei negerbčiau savęs ir žiūrovų, tai per vieną dieną dvidešimt sudaužytų bamperių nufilmuoju - ir užtenka. Bet aš pagarbos jausmo dar nepraradau.

Per Spaudos šventę irgi neatsipalaiduosi?

Žinai, aš į šventes žiūriu labai atsakingai: susieju su įvykiais keliuose. Dabar duoda krūvas laisvų dienų, lietuviai geria, po to sėda prie vairo ir štai kas iš to išeina: per keturis laisvadienius Klaipėdos rajone trys žuvo ir penkiolika sužeista. Per tris valandas buvo sustabdyta trylika neblaivių vairuotojų, įsivaizduoji?

Tau niekaip nepavyksta jų perauklėti.

Žinai, ką mes su S. Švėgžda (Eismo priežiūros skyriaus viršininkas. - Aut. past.) kalbam? Jei nebūtų "Reido", girtų būtų daugiau. Jie žiauriai bijo televizijos kameros.

Kameros bijo, o tau siūlo į marmūzę.

Nieko tokio. Miegu ramiai. Ne per seniausiai skambino vienas toks Giedrei (Gintaro žmona, taip pat "Balticum TV" žurnalistė. - Aut. past.), perspėjo, kad ieškočiausi sau apsaugos. Aš tuo metu buvau avarijos vietoj.

Nemalonu... Nebijai?

Jeigu bijai - nedaryk. Tokia taisyklė.

Apie avarijas išmanai viską.

Žinai, man tos mašinos yra š... Mes juk pardavinėjame emocijas - pati žinai. Svarbiausia - ką žmogus šneka. O kūrybos prasme kiekviena avarija yra meno kūrinys, kiekviena vis kitokia.

Gal bent kartą yra kas ir padėkojęs? Na, kokia močiutė...

Ne. Bet žinai, nuo ko kaifuoju? Nuo bendravimo. Visada džiaugiuosi, kad po avarijos žmonės yra gerai nusiteikę. Sakau: esi gyvas, rankos kojos juda, vadinasi, viskas gerai, nėra ko graužtis. Būna, nenori filmuotis, bet aš visada įrodau merginai, kad ji graži - nors ir ne visada būna taip, - ir mes pasišnekam. Visada žiūriu pašnekovui į akis, o ne pro kamerą: ją laikau šone, nes kitaip - viso gero, nebūtų kontakto. Todėl kartais vaizdas dreba, staigiai nukrypsta į šoną - juk man reikia skėsčioti rankomis.

Kada laidai kuri savo nepakartojamus tekstus?

Dešimtą vakaro, namuose. Esu prisijaukinęs savo mūzą, kad ji tokiu metu mane aplankytų.

Žmona su dukrele mūzai netrukdo?

Eik tu! Man niekas netrukdo, gali namus aukštyn kojom versti.

Kaip manai, ar ateis tokia diena, kai apsivilksi marškinėlius su užrašu "Reidas" užkniso juodai"?

Geras klausimas. Kol kas darau tai, ką darau.

"Pavargstu, kai nėra naujienų"

"Palauk truputį, pasakoja apie kažkokį policininką", - TV3 žinių žurnalistė Klaipėdoje Laura Gliožerytė nutraukia mūsų pokalbį, pagarsina radiją, įdėmiai išklauso informaciją, ir tada vėl kalbamės toliau...

Laurą, pernai per žurnalistų šventę gavusią Metų Knyslio apdovanojimą už knaisiojimąsi po Kuršių nerijos statybvietes, kolegos dar ilgai vadino Knysliuke.

Ar kada teko bėgti nuo įsisiautėjusio herojaus?

O, taip, yra tekę! Kai važiavome į Šilutės rajoną gaudyti bebrų, upėje darančių užtvankas. Staiga klampojant su mokslininkais per tuos nendrynus pasirodė šeimininkas ir mums, įsibrovėliams, ėmė šautuvu grasinti, kad nušaus.

Išsigandai?

Aišku! Žmogus atrodė rimtai nusiteikęs. Mes tik tų nelemtų bebrų ieškojom, bet jam turbūt pasirodė kitaip...

Pavojinga profesija.

Iš tikrųjų niekada nežinai, kas kam šaus į galvą. Pavyzdžiui, teismuose užsipuola kaltinamųjų artimieji: prakeikia, prigrasina. Bet vis tiek eini, nes turi padaryti darbą.

Kokių dar būna pavojų?

Buvau neseniai pradėjusi dirbti televizijoje, kai išvažiavau rengti savo pirmojo reportažo apie potvynį pamaryje. Kariai su amfibija plukdė maistą vandeniu nuo sausumos atkirstiems gyventojams. Įsiprašiau vykti kartu, nors kariai labai to nenorėjo - buvo labai šalta. Girdėjau, kad ta amfibija didelė ir labai gera, bet mes plaukdami per vandenis ėmėme ir įstrigome! Tik to ir trūko - jau ir taip visi mane buvo prigąsdinę, kad potvynio zonoje visko gali būti, ir še tau... Bandė tie kariai kabarotis, mano operatorius šoko jiems į pagalbą, bet įkrito į ledinį vandenį... Atviroje amfibijoje praleidome daugiau nei aštuonias valandas, nes ryšys buvo nutrūkęs ir mes niekaip negalėjome prisišaukti pagalbos. Vėlai vakare mūsų paimti atskrido sraigtasparnis. Mane iškėlė pačią pirmą: kadangi pūtė stiprus vėjas, kariai mane iš rankų į rankas perleido kaip kokiame filme, kol buvau įkelta į sraigtasparnį.

Kokia buvo juodžiausia tavo darbo diena?

Būna apmaudu, kai sugenda automobilis, kamera ar nutrūksta koks mikrofono laidas... Nuvažiuoji į įvykio vietą tolimą kelią ir staiga "sustreikuoja" kamera. Žodžiu, nuo tavęs ne viskas priklauso...

Nepavargsti lakstydama iš vienos vietos į kitą?

Pavargstu. Grįžusi po įtemptos dienos galvoju tik apie lovą. Bet būna dar blogiau, kai nieko įdomaus nevyksta - ieškodama naujienų pavargstu dar labiau.

Ar tik ne tu kartą be reikalo sukėlei ant kojų Neringos operatyvines tarnybas?

Aš. Tai nutiko praėjusią vasarą. Buvo darbo savaitės pabaiga, penktadienio vakaras. Išlėkėme su bičiuliais pailsėti į Kuršių neriją. Ir štai skambutis: vienas iš mano informatorių pranešė, jog Klaipėdoje daugiabučiame name dėl didelio dujų nutekėjimo evakuojami gyventojai. Taip iš tikrųjų ir buvo. Aš puoliau skambinti specialiosioms tarnyboms, surinkau bendrąjį numerį ir nepagalvojau, kad skambinu ne į Klaipėdą - kadangi buvau Neringoje, mane sujungė su jų pareigūnais... Prisistačiau, kas esu, papasakojau, kad įvyko didžiulė nelaimė, dujų nuotekis, evakuota daug žmonių, pareigūnas išklausė ir pažadėjo, kad tuoj atlėks... O aš tik padėjusi ragelį susizgribau. Paskambinau dar kartą...

Žurnalistai dažnai kaltinami tuo, kad jie neva taškosi purvais... Ką apie tai manai?

Neverta dėl to sielotis. Juk ir mes kartais paburnojame ant gydytojų, mokytojų ar kitų profesijų žmonių. Kiekviena žiniasklaidos priemonė atlieka savo funkciją: vieni informuoja, kiti ieško sensacijų... Bet ir tie, kurie rėkia, kokie žurnalistai blogi, žiūri žinias, skaito laikraščius. Ir vėl burnoja.