Gintaras Vaičekauskas: "Į standartines situacijas žvelgiu nestandartiškai"

Tu rašysi, kiek man metų? Moterys sužinojusios neberašys man žinučių. Reikia sportuoti, saikingai vartot alkoholį ir laiku mesti rūkyti. Svoris, aišku, padidėjo...

Esi vienas geriausių humoristų šalyje, niekad nepristingi sąmojo.

Žinok, tai yra mano genuose. Mano tėvas Vilhelmas unikalų humoro jausmą turi iki šiol, jis čia neseniai buvo atvažiavęs su kauniečių aktorių sambūriu "Laimingi žmonės" ir spektakliais. Iš parodytų keturių A. Čechovo komedijų trijose atliko pagrindinį vaidmenį, ir salė alpo iš juoko. Alpo! Septynias dešimtis peržengęs tėvas buvo toks grynuoliškas, ugnikalnis toks.

Kokį patį juodžiausią humorą esi paleidęs į eterį?

Ne, žinok, šitie dalykai su saiku. Aš žinau, kad jeigu paleisčiau į eterį viską, kas vyksta ir filmuojama, tai būtų tikrai didelis šou ir paskutinė mano darbo diena televizijoje. Šiaip darau nejuokingus dalykus, bet jeigu nėra avarijoje sužeistų žmonių, tik sudaužytos mašinos, mes turime būti laimingi, vieni kitiems šypsotis. Kodėl aš dabar važiuoju į Turkiją?

Tikrai, kodėl jau dešimt metų iš eilės atostogauji ten?

Nes žinau, kad išlipęs iš lėktuvo pasakysiu žmogui turkiškai labas, jis man nusišypsos ir šypsosis dvi savaites. O jeigu dar paklausiu turkiškai: "Kaip gyveni, kaip tau sekasi?", liksiu jam draugas iki grabo lentos. Ten mane "veža" žmonių bendravimas. Ne šičia, kai išlipi iš lėktuvo tave pasitinka pasienietė perkreiptu veidu kaip kempinė, imdama pasus. Nueini iki autobuso, ir vairuotojas staugia: "Kur jūs buvot dvidešimt minučių?" Iki Turkijos - tik trys valandos nuo čia, ten savas kvapas, viskas sava ir visai kitas gyvenimas. Apskritai Azija mane traukia nuo seno: studentas ten važiavau, Azijoje tarnavau tarybinėje armijoje, mane ji traukia ir traukia - nieko nepadarysi.

Kai rengi laidas, tau žmonės dažnai siūlo į dūdą. Ar kas kada gerai ataudė?

Internete kartais perskaitau, kad aš gausiu į galvą, bet nė karto nesu. Kiekvienas idiotas, kuris ruošiasi mano mašiną deginti, žino, kad yra nufilmuotas. Šiaip paprastas žmogus, laikantis ant manęs pyktį, neatvažiuos durų padegti. Bet buvau nustebęs dėl kai kurių policijos veiksmų. Mes su kolega išvažiuojam iš "Balticum" kiemo, staiga prieina žmogus ir į mane paleidžia skardinę alaus. Ji sudūžta man virš galvos, o žmogelis ateina manęs pribaigti. Kolegė kviečia policiją, o mes tampomės su girtuokliu, perėjusiu gatvę ne per perėję ir bandžiusiu mane sužaloti, plūdusiu viešoje vietoje. Viskas nufilmuota - iš policijos jokios reakcijos, nors tuo pačiu metu buvo iškelta baudžiamoji byla internete parodžius, kaip mušamas šuo.

Tu prisižiūri tiek mėsmalės, kad kitas tavimi dėtas kreiptųsi į mobiliąją krizių įveikimo komandą, kuri padeda atsitokėti gaisrininkams ar išgyvenusiems katastrofą.

Aš pats sau padedu, pats sau mobili krizių komanda. Iš tikrųjų šitie darbeliai kerta per nervus. Aš galiu apsimetinėt, kad turiu begemoto odą, bet viduje, kaupiasi tai, ko neturėtų būti. Todėl aš šokinėju su parašiutu iš skrendančio lėktuvo. Iššoki - ir prasivalai smegeninę konkrečiai.

Ar tavo žmona labiau įkyri gyvenime, ar kai matai ją televizijos ekrane?

Taip, mes namuose susitinkam. Kaip ji iškenčia mane, jos paklausk, nes gyventi su tokiu krūvą metų reikia būti stebukladare. Nebent esu geras tėvas ir vyras.

Ar duotum žmonai pinigų plastinei operacijai? Kas tau dar gražu moteryje, be silikono krūtų?

Ji turi viską, ko reikia. Beje, dabar visos mažintis krūtis pradėjo, kaip Viktorija Bekhem. Man yra koktu silikoniniai "papai", lūpos, privarytos vaško. Mane stebina merginų nemokėjimas pudruotis, dažytis, rudi kaip negrių veidai, balti kaklai.

O šiaip gyvenime laikaisi visų taisyklių ir nerasčiau jokio kompromato?

Tai jau tikrai. Mokesčius moku, girtas nevažinėju, balsuot einu, Grinevičiūtės nebijau. Gyvenu dviejų kambarių bute, su ta pačia, kyšių neimu, niekas negali prie manęs prisikabint. Esu toks, kaip ir dešimtys tūkstančių statistinių Lietuvos piliečių. Nuobodžiau ir būt negali. Jeigu galėčiau, nevažinėčiau automobiliu ir mobilaus neturėčiau.

Ar tau svarbu, kuo važinėji?

Naujas automobilis yra naujas. Važinėju "Volkswagen Golf plius" - tobulas automobilis mano choleriškam charakteriui. Jeigu labai nori, jis ant dviejų ratų gali važiuot. Variklis ir viskas yra man pritaikytas, galingesnio nenoriu, nes turėčiau bėdų.

O kodėl iškeitei lietuvišką "Starką" į airišką viskį?

Kad nebegeriu "Starkos" dvidešimt metų, tik "Trejas devynerias" mėgau, tobulas lietuviškas gėrimas. O airiškas viskis geras, jį skanu gerti.

Kaip pasikrauni? Kitam bloga nuotaika - neišsemiami idėjų klodai, kuo gilesnė duobė, tuo daugiau įžvalgų.

O kam reikia krautis? Kai yra visiškai šūdina avarija, norisi geresnį tekstą parašyt. Jokių stimuliatorių. Žinau, kad devintą vakaro reikia atsisėst ir parašyt tekstą, bet nieko nenutiks, jei sėsiu pusę dešimtos. Šalia stovi du kompiuteriai, bet rašau tušiniu, be pertraukos eina mintis nuo A iki Z per keturis puslapius. Man šiurpu būtų spausdinti ir trinti.

Ką kritiško pasakytum apie savo laidą?

O tu? Gal ją trumpinti? Ai, ten specifiniai dalykai, stengies kaip klipą padaryt, kaip "semkes" gliaudai. Tai turi priminti kai ką, į visas standartines situacijas turi pažvelgt nestandartiškai. Būčiau miręs po pirmos laidos, jeigu būčiau pradėjęs aiškinti eismo taisykles. Reikia žmogišką kalbą surasti, kaip kalbasi žmonės gatvėje. Kitas dalykas - žmogus yra svarbiausias televizijoje, jeigu siužete nėra kalbančio žmogaus - tai ne siužetas. Niekada nevažiuosiu "chaltūrinti" į aikštelę, kur stovi sudaužytas automobilis, ir pasakoti, kad prieš dvi dienas kas nutiko.

Tiek metų darai "Reidą", ar matyti pokyčių? Atsirado kelių džentelmenų ir ledi?

Jaučiu poveikį, bet situacija turėtų išvirsti į kita. Dabar girti susitvarko avarijas, ateina blaivūs į draudimą, nes policijos nebereikia kai kuriose avarijose. Aš manau, kad grįžę iš užsienio šalių žmonės pradeda dėkoti kitam, kad praleido. Mažiau vidurinį pirštą rodo. Būna, kad mane pamatę pravažiuodami puskvailiai replikuoja: "Gaidy tu!" Bet taip elgiasi pakeleiviai, o vairuotojas juk mato, kad filmuoju. Vienas toks BMW važinėja, kažkodėl užsidaręs langą mane plūsta, bet jis dar iš tų laikų, kai "Vakarų eksprese" apie banditus rašiau.

Kai grįši kitą sezoną, viskas bus, kaip palikai?

Gal ir keisis kas. Negali niekas keistis, kaip eismo taisyklės, tai yra tas pats per tą patį. Situacijos bus tos pačios, bet keisis mašinų modeliai, žmonės, istorijos. Pasižiūrėkite, koks jūsų dienraščio skaitomumas apie avarijas: septyni tūkstančiai atsiliepimų internete per dieną, o apie savivaldybę - per tūkstantį. Žmonėms ne varvantis stogas yra įdomus, nebent kaimyno. Iš tikrųjų įdomu avarijos, eismas yra tokia svarbi mūsų kultūros dalis, kaip ir sportas. Žiauriai svarbu.

Kartą gavai apdovanojimų, du aukso kiaušinius už publicistines laidas, pamenu, viena buvo apie karvę. Pasiilgsti tų laikų?

Yra karvių periodai, yra ir kiti. Dabar turiu, mano manymu amžiną laidą, kuri turi gyventi tiek, kiek aš pats.

Kas dar tau gyvenime yra amžina?

Pati žinai.

Kokia apskritai tau atrodo televizija, ar labai iškrypusi?

Aš žiūriu antrą Lietuvos kanalą, kur rodo senus lietuviškus spektaklius, senoviškus ir naujoviškus filmus ir žinias. O ten tų "crazy" aš nesuprantu. Žiūriu pažintines laidas, jos yra super. Apie šimpanzes vakar žiūrėjau - taip nuostabu.

Kaip tave formavo, keitė žurnalistika?

Visą laiką tvarkingai buvau žurnalistas, tik juo save įsivaizdavau. Dirbau statybininku, spaudėju, buriavimo treneriu, ir žiauriai patiko darbas su vaikais. Bet fantazuoti mėgau visada, ir visokius rašymus. Mūsų darbas yra amžinas stresas. Nežinau, kaip žmonės elgsis, bus agresyvūs ar norės aiškintis, ar kokia poniutė nenorės filmuotis, nes nepasidarė makiažo. Kartą grįžęs iš kaimelio Turkijoje nesupratau, kas čia vyksta, mašinų bijojau ir žmonių.

Ar yra toks dalykas, kurio apie tave niekas nežino?

Ir nesužinos.