Eugenija Laureckienė: iš giesmių suverptas gyvenimas...

Močiutė dabar gyvena Klaipėdoje, su dukra Elenonora Mončiene ir žentu Kazimieru, kuriuos daugybė žmonių pažįsta kaip senovinių žemaitiškų buities rakandų ir darbo įnagių kolekcionierius, numizmatus bei filatelininkus.

Klaipėdos kolegijos pradinio ugdymo katedros vyresnioji dėstytoja Eleonora Mončienė didžiuojasi turėjusi tokius šviesius, išmintingus tėvus: "Mano tėvelis buvo Mažeikių apskrities viršaitis. Vakarais namuose prie ilgiausio stalo susirinkdavo giedoriai, kaimo kapela. Mes, vaikai, palindę po stalu ir klausydamiesi kontraboso, smuiko, alto bei mušamųjų orkestro, jautėmės lyg koncertų salėj. Gal todėl kai išaugome, dauguma iš mano brolių ir sesių tapome profesionaliais muzikais. Buvome darnūs, vieningi kaip vieno medžio šakos, o kai išeidavome drauge linų rauti ar šienapjūtėn, visada dirbome su daina. O ir kaimiečiai anuomet gyveno kaip viena šeima, jei kam bėda, žmonės sulėkdavo pagalbon net vidurnaktį", - sako ponia Eleonora.

"Nebuvo darbo, kurio neįveikčiau",-

sako močiutė Eugenija, įsitaisiusi seklyčioje. Čia dažnai apsilanko darželinukai ir gimnazistai, kad savo akimis pamatytų, kaip anoje gadynėje buvo audžiama, verpiama, dirbami kiti buities darbai. Tik kartais senolė pasijuokia: "Kokie posakiai, dainos, šokiai dabar - ant paskutinio stažo: kumščiais tik miku maku. Jei anuomet moteriška būtų vyriškais drabužiais vilkėjus, amžina koronė, ją pirštais būtų užbadę. Žiū televizorių - moterys sėdi, kaip meškos plaukais apsileidusios"...

- Gimiau Skaudučių kaime, Navarėnų valsčiuje, Telšių apskrityje. Nutekėjau į Mažeikių rajoną, į Girkalius. Vargingai gyvenom, tai iš mamos pas gaspadorius tarnauti išėjau septynerių. Anuomet vaikis kaip pupa jau žąsis ganė, o dabar tokie futbolą spardo... Aš ir šiandie eičiau tarnaut prie tų žmonių, kad sveikatos turėčiau", - juokiasi močiutė. Gaila, nesugebu perteikti sodrios ir autentiškos žemaitiškos šnektos, ne viską ir suprantu, ką močiutė ulba kaip paukštelis. Pas puikią moteriškę Tenienę tarnavusios dvi mergės (viena pagimdžiusi pavainikį), ir Eugenija - penkiolikmetė pusmergė. Ši katilus plovė, paplavas pylė, karvę girdė ir melžė, kiaules šėrė, o atlygis menkesnis nei mergų. O baltarankės šeimininkų panos sau tik vaikštinėjo. "Didelių mokslų tada nebuvo: keturios pradinės klasės ir dar keturios gimnazijos, o aš mokinausi tik du mėnesius. Padirbo man klumpes su padeliais: du litus užmokėjau, pagalvok, kokį pinigą! Už du litus galėjai tiek supirkti, kad nepaneši - dešimtį kiaušinių, kilogramą sviesto, bulvių pūrą ir trylika silkių iš žydelių. Tie geri žmonės buvo, tik moterys nuo jų vaikus keravojo kaip nuo perkūno... Kai pas Kaganą už 7 litus nusipirkau tufleles, užtekau penkerius metus; aišku, ne kožną dieną avėjau.

"Nuklojom klojimą audeklais..."

- Iš mažens visko gaspadorės išmokė. Linus nubraukt, sušukuot, į kuodus sudėt, suverpt, skalbti, šutinti, į stakles įdėt austi. Visi drabužiai ir patalynė buvo rankų darbo, krominių nenenešiojom. Ateina sykį šeimininkė ir sako: "Reik mąstus mest. Padariau, kaip liepė, o ji buvo taip užtaisius audinį, kad siūlas nenutrūks: kai tik ant negeros pakulnės dedu koją, ji per tą koją - tarkšt! O ta vyresnė mergė, Rumšaitė, skundės, kad neišeina. Pasakiau: "Kai vaiką pasidirbt, tai mokėjai", ir ta kaip užsiplieks! Išmokau austi, kad pons Dieve padėk - nuklojom klojimą audeklais. Ir rankovių, ir baltinių, paklodžių. Būdavo, ausiu - dainuosiu. Dideliai gera buvo iki 12 nakties dirbti, bet iki pusryčių pamiegosam skaniu miegu, ir taip visą žiemą. Paskui lauko darbus ėjom: šieną pjovėm, vežimus krovėm, rugius į pėdas rišom. Kraitį kokį spėjai pasitaisyt, ir gerai, nė tų skrynių turėjom, ką ten tarnaudamas gali pasirengt... Į bažnyčią sekmadieniais ėjom, paprastą dieną per darbus nebuvo čėso. Kunigas ateidavo į kaimą pas sunkų ligonį patepimo duot, o taip anie niekur nėjo iš klebonijos; savo žemę, savo šeimyną turėjo. Menu, 1940 metais, Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje iš Kretingos vienuolis pranciškonas pamokslą sakė - klebonams, ponams ir darbininkams.

Apsižvalgęs prabilo: "Kiek čia gražių, muslinais išsipuošusių moterų, o kad paveizėji į jų sąžinę, sielą - rankos ligi alkūnių kruvinos. Kiek tų abortų pridariusios! O kad paskutinę teismo dieną prieis kūdikėlis ir paklaus: "Kuomi, mama, tau esu nusidėjęs, kad mane nužudei?" Ir vienuolis, trenkęs kumščiu į sakyklą, kreipėsi į klebonus: "O tie, kur ant šventoriaus sėdit, juodasermėgiai! Jums tik žmones mokyti dera, o kam jums reikia tokio turto, žemės, gyvulių - oi, maišysit smalą pekloj!"

"Prie Smetonos buvo tikri ponai..."

Močiutė Eugenija savo išrinktąjį sutiko vakaronėje. Mergės ją įspėjo, kad toks "bleivyzas", suprask, pasileidėlis, Augustas ja pasinaudos. "Išvedė anas šokti polką, ir kišą koją į tarpą. "Tu, Augustai, mandagiau", - paprašiau, o tas dar daugiau kiša. Aš tik kad tėkšiu anam į mordą - raudonas kaip batvinis. Palydėjo tada mane Petras. Mudu susitikdavom, pasišnekėdavom gražiuoju, mergino, bet saldainių man nepirkdavo, tik obuolių atnešdavo.

Piršlybas skubint nematė reikalo, taip dvejus metus prasivadalojom", - juokiasi močiutė. Po vedybų turėjo jie "du gyvenimus", dvi žemes - ji savo trobą Skaudučiuose, gi vyras Girkaliuose - savo namą. Be samdinių, tik vaikų padedami, vasarą nusipjaus, nusikuls rugius - persikels darbuotis į vyro ūkį. Laikė du arklius, keturias karves ir prieauglį ir 60 žąsų, tad rudeniop turėjo galybę plunksnų duknoms kimšti. Keturi kaimyno sūnūs išvyko į Ameriką. Vienas sugrįžo su 60-ia tūkstančių litų, "išbudavojo" didelius pastatus. Bet elgetas, pasak, močiutės, irgi visi mylėjo, tuščiomis nepaleido: jei neturėjo lašinių, kruopų įdėt, kapeiką duodavo. O Eugenijai Laureckienei teko skendusį pelkėje vyrą išgelbėt: padavė vytį, o paskui ir už kupros ištraukė...

Gyvenimą vėl teko pradėti nuo pliko siūlo...

"Vaikas vaiką augino. Būdavo, atrasiu vyrenėlę užmigusią, lopšį bestumdant. Ne, neklupdžiau neklusnų ant žirnių, užteko skuduru aplink kaklą apsukt", - sako moteris. Nebuvo daktarų, pribuvėjų, bet močiutės klausantis, rodos, jai ir gimdyti buvo lengva, kaip giesmę giedot. O kai nuo ligos pasimirdavo keleto mėnesių kūdikėlis, nebuvo kada nuo skausmo palūžti; po širdimi jau spurdėjo kita gyvybė.

Pokario metais, 1954-aisiais, iš miško atėję stribai, banditai "nurubidavojo" ne vienus kaimynus. Užgriuvę pas Laureckus po švento Kazimiero, į vežimą susikrovė visas alei vieno šeimos drapanas, atėmė 18 tūkstančių litų santaupas, arklį, paršų skerdieną, net druską, o motiną Eugeniją prie sienos pastatė. Nušausią. Toji, apglėbusi vėl iškilusį pilvą, įsistebeilijo žvėries akysna: "Šauk, ko lauki?" Tas ir nuleido šautuvo vamzdį... Kai gimė dar viena dukra, jai ant krūtinės buvo raudona žymė tarsi nuo kulkos. Narsos valstietė įgavo dar jaunystėje, kai jos tėveliai žeminėje slėpė dvi žydaites. Eidavo vaikai mišku kukuodami, ženklą duodami, kad viskas ramu, kad joms pakūrė pirtį. Ir visas kaimas kaip viena šeima šelpė ir saugojo žydaites. Vieną gilią naktį į trobą suėjo dvylika porų, krikštatėviai ir kunigas - pakrikštijo išgelbėtąsias, vaišes parengė. "Anuomet ir darbai, ir žmonės kitokesni buvo. Dūšios didelės kaip bažnyčia. Kad aš džiaugčiausi, kad priešui karvė padvėsė, apsaugok Dieve! Kad tik gyvi, sveiki, rankas kojas turėjom, kaimynui padėt galėjom, tai ir džiaugėmės gyvenimu, tuo, ką turim", - sako didžiulės šeimos patriarchė.

86-erių metų Eugenija Laureckienė sako ir šiandie pas gaspadorius tarnautų, kad tik sveikatos turėtų...