Elina Kučinskaitė iš tėčio paveldėjo atkaklumą

Kadangi nuo šešerių metų lankiau "Žuvėdrą", apie kitus užsiėmimus nebegalėjo būti kalbos. Šiam kolektyvui turi aukoti visą laisvalaikį ir šokėjas, ir jo tėvai.

Kiek metų atidavei šokiams?

Trylika. Iki devintos klasės buvau pirmūnė, bet vėliau mokslai sušlubavo, nes pasidarė labai sunku juos suderinti šokių su repeticijomis ir gastrolėmis. Atsitiko taip, kad šokiai atsidūrė pirmoje, o mokslai - antroje vietoje. Mano tėvai tikrąja ta žodžio prasme aukojosi man. Atsisakydavo reikalingų buities dalykų, automobilio ir pirkdavo man brangias sukneles, batelius, važiuodavo ieškoti visokiausių plunksnų ir blizgučių.
Būdama pirmojo kurso studente supratau, kad reikia ką nors daryti. Paskaitos kolegijoje buvo gana sunkios. Pajutau stiprų nuovargį. Juo labiau kad ir baigusi mokyklą visai nesižavėjau mintimi savo gyvenimą susieti su šokiais. Man norėjosi platesnio požiūrio į savo ateitį.

Kaip tavo gyvenimui atsiliepė tėčio populiarumas?

Kaip bemylėjo ir lepino tėvai, visada norėjau būti savarankiška. Ir dirbti ėjau ne tik dėl savų uždirbtų pinigų. Noriu realizuoti įgytas žinias, pasitikrinti, kiek esu verta. Tėčio pavyzdys mane skatina siekti užsibrėžto tikslo savo jėgomis, kad gyvenime niekam nereikėtų sakyti "ačiū".

Labai džiaugiausi, kai atėjus man darbintis į Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmus, iš pradžių niekas nežinojo, kieno aš duktė. Tik savo žiniomis ir sugebėjimu bendrauti pelniau vadovų pasitikėjimą.

O vaikystėje?

Darželyje tėčio populiarumas manęs nepasiekė. Matydavau, kad jis dainuoja, rodo jį per televizorių, bet nedaug tam skyriau reikšmės.
Paauglystėje atsigriebiau. Mokykloje kartais draugai kalbėdavo apie mano tėtį. Iš pradžių labai gėdijausi tokio išskirtinio dėmesio. Tačiau laikui bėgant jis tapo kasdienybe. Labai vertinau tėčio talentą ir širdyje visada didžiavausi esanti jo duktė.

Esi vienturtė. Ar nepasigendi šalia brolių, seserų?

Kai buvau visai maža, labai norėjau brolio ar sesės. Vėliau, paaugusi slapčiomis džiaugdavausi, kad esu viena. Man patiko, jog kambarys tik mano vienos, kad nereikia su niekuo dalintis žaislais ir pieštukais. Tikrai norėčiau artimo žmogaus, su kuriuo galėčiau paplepėti. Bet šį trūkumą su kaupu kompensuoja tėvai, o ypač mama. Ji nuostabi moteris, galiu viską jai pasakyti ir, svarbiausia, žinau, kad kaip bepasielgčiau, ji niekada manęs nepasmerks.

Kuo domisi tavo mama?

Ji yra vaikščiojanti enciklopedija. Labai apsiskaičiusi moteris. Šiuo metu rūpinasi tėčio sceniniu įvaizdžiu - pati modeliuoja drabužius ir t.t. Mes su tėčiu esame karštakošiai, o mama visada moka išlaikyti pusiausvyrą. Ji ne tik vienintelė patarėja tėčiui, bet ir man.

Vienoje laidoje Edmundas Kučinskas sakė nesuprantąs sąvokos "vaikų auklėjimas". Kitų sugalvotos taisyklės jam esą svetimos. Jūsų šeima labai demokratiška?

Mano tėvai iš tiesų nėra nei griežti, nei labai įsijautę į auklėtojų vaidmenį. Niekada nesu girdėjusi priekaištų dėl mokslų ar draugų pasirinkimo. Man nuo mažens buvo pasakyta, kad tai mano gyvenimas, ir aš pati už jį atsakinga. Ir visą laiką žinojau, kad neišmokta pamoka ar praleista paskaita - ne tėvų bėda, o tik mano.

Kas pirmasis išgirsta tėčio dainas ir jas įvertina?

Mama. Ji ne tik įvertina ir pataria, bet dažnai jos idėjų, perskaitytų minčių dėka tėtis praturtina savo kūrybą.

Su kuo dažniau paatvirauji - su tėčiu ar mama? Kieno savybių daugiau paveldėjai?

Vaikystėje buvau atviresnė su mama, dabar - su abiem. Charakterį ir išvaizdą paveldėjau iš tėčio, abu esame užsispyrę ir atkaklūs. Nors daug kam atrodau panaši ir į mamą, smagu, kad kartais žmonės mus pavadina seserimis.