Eligijus Masiulis: "Jei prireiktų - aš ir vienas susitvarkyčiau!"

Rytoj minėsime Tėvo dieną, tad visus tėvelius nuoširdžiai sveikiname su šia gražia švente. Šia proga pasidomėjome ir kaip jaučiasi ką tik "iškeptas" dvynukų tėvelis - jauniausias Seimo narys klaipėdietis Eligijus Masiulis.

Eligijus sakosi jau puikiai žinąs, kas yra bemiegės naktys, bei neblogai nusimanąs apie sauskelnes, čiulptukus ir visa kita... "Praėjusią naktį sūnus leido "dūdų orkestrą", o prieš rytą balsą pradėjo kelti jau ir dukra. Taigi beveik nemiegojom, bet kažkaip stebuklingai pavyko pamiegoti dieną, nes po pietų abu vaikai užsnūdo.
O šiąnakt viskas buvo gerai. Jeigu visos naktys būtų tokios pat, ta tėvystė tikrai būtų lengva..."

Pirmosiomis valandomis, aišku, jauti didelę euforiją, tai visiškai naujas, nepatirtas jausmas - džiaugsmas liejasi per kraštus. Bet po to euforija truputį atlėgsta. Suvoki, kad įsipareigojai - juk esi atsakingas už tolesnį šitų žmogučių gyvavimą. Tad natūralu, jog apima šioks toks nerimas. Nes jie sirgs, kaip ir visi vaikai, turės eiti į darželį, į mokyklą, kiekvienam amžiaus tarpsnyje bus kokios nors problemos, kurias tėvai turės padėti išspręsti. Atsiranda atsakomybės ir pareigos jausmas. Bet apskritai nuotaika gera. Pradedi suprasti, kad jei iki šiol gyvenai tik dėl savęs, tai dabar jau gyveni ir dėl savo vaikų.

Tėvo pareiga yra ir maloni, ir sunki. Jei nori vaiką išauklėti dorą ir kultūringą asmenybę, turi tam skirti reikiamą dėmesį, sudaryti materialines sąlygas.
Aišku, mano našta bus kiek mažesnė negu žmonos, nes visgi Ieva bus Klaipėdoje su vaikais, o man teks lakstyti į Vilnių, į darbą. Žinoma, stengsiuosi su šeima praleisti kiek įmanoma daugiau laiko. Tikiuosi, priprasim prie naujo gyvenimo ritmo. Juk ne mes pirmi, ne mes paskutiniai. Visi kažkaip vaikus užaugina. Galiausiai pirmosios dienos lieka tik geri prisiminimai. Aišku, kartais apima irzulys - užuot ramiai skaitęs laikraščius, žiūrėjęs televizorių, klausęs muzikos ir panašiai, turi sistemingai, kas tris valandas, vaikus maitinti, pervystyti ir t.t.

Būtent. Kai aš dabar pagalvoju, Dieve mano, kaip viskas būtų lengva, jei vaikas būtų tik vienas. Bet dar gerai, kad jie nėra tokie visai pasiutę kaip kai kurie kiti vaikai... Mūsų dvynukai, sakyčiau, yra "vidutinio sunkumo", - šypsosi. - Jie dar supratingi, leidžia tėvams trupučiuką pailsėti. Turbūt supranta, kad jei tėvai nepailsės, tai jiems patiems atsilieps - mums bus sunkiau juos prižiūrėti.

Taip, taip. Jau situaciją įvaldžiau. Žinau, kaip pagaminti maistelį, kaip viską dezinfekuoti, kaip pakeisti sauskelnes, kaip numaudyti. Štai vakar buvo pirmosios maudynės. Domėjausi tuo, ligoninės darbuotojos pamokė žmoną, o ji šiek tiek mane. Žodžiu, jei žmona dabar norėtų kur nors išvažiuoti, galėčiau ramiai ją išleisti. Pats jau susitvarkyčiau. Blogiausiu atveju pasikviesčiau į pagalbą draugus ar giminaičius.

Kadangi vaikai gimė pamario krašte, nusprendėme, kad jie turi pamario krašto žmonių vardais ir vadintis. Meluočiau sakydamas, kad čia aš vardus sugalvojau. Dabar sunku pasakyti, kas, ar žmona, ar aš, veikiau bendrom pastangom. Buvo diskusijų, ar mergaitę pavadinti Ilze, ar Elze. Apsistojome ties Elze, čia daugiau mano nuomonė nulėmė. Šis vardas man priimtinesnis. O sūnui vardą irgi ilgai rinkom. Beje, pastebėjom, kad mergaičių vardai Mažosios Lietuvos krašte labai gražūs ir jų yra pakankamai daug, tuo tarpu berniukų vardų pasigedome. Pervertėme nemažai literatūros, ir Ievos Simonaitytės knygas skaitėme, ir įvairius Mažosios Lietuvos žinynus vartėme. Labiausiai paplitęs vardas ir yra Vilius. Galvojome, siekti to originalumo ar ne. Man, pavyzdžiui, nepriimtina, kai tėvai suranda vaikui itin išskirtinį vardą, o kai jis užauga, dėl to turi problemų. Nutarėme, kad apsieisim be originalumo.

Taip, iš tikrųjų čia yra nemaža problema, mat esu aktyviai įsitraukęs į tuos politinius procesus. Bet kita vertus, esu iš tų žmonių, kurie visgi pajėgia planuoti laiką. Aišku, gimus vaikams ką nors reiks aukoti, gal laisvalaikio bus mažiau. Turbūt teks atsisakyti kokių nors renginių, konferencijų. Pirmosiomis dienoms šiek tiek iškritau iš darbo ritmo, bet jau šį savaitgalį planuoju vykti į Vilnių - grįšiu į įprastą vagą. Manau, pavyks viską suderinti. Pagaliau ir taip dažnai važinėdavau į Klaipėdą, dabar galbūt grįšiu dažniau. Liepą ir rugpjūtį bus atostogos, bet laiką skirsime vaikams, o ne kaimo turizmui, kaip planavome. O po to žiūrėsim, galbūt su šeimyna kuriam laikui persikelsime į Vilnių.

Kažkaip apie tai negalvojau, gal čia mergaitės labiau... Bet kai subrendau, aišku, susimąstydavau. Buvo tokia istorija prieš keletą metų, kai dalyvavau rinkimuose į Seimą. Mes su kolega Artūru Šulcu rašėme tekstą mano rinkiminiam lankstinukui. Jis mėgsta "riebesnius" žodžius pavartoti. Išėjo taip, kad prieš spausdinant paskutinis tekstą redagavo jis ir aš nebeperžiūrėjau. Vėliau atsiverčiu lankstinuką - jau buvo atspausdintas didelis tiražas - ir matau: "vaikų dar neturiu, bet planuoju bent tris turėti". Taip buvo parašyta mano prisistatyme. Žodžiu, Šulcas čia savo iniciatyva įrašė ir va tokį tikslą man nubrėžė... Pagaliau mano politinis tėvas ir bendražygis Eugenijus Gentvilas turi tris vaikus, tad reikia lygiuotis. Bet kol kas, aišku, nenoriu gąsdinti nei žmonos, nei savęs dėl trečio vaiko, - šypsosi. - Yra du, užauginsim, o tada ir pažiūrėsim...