Pavardė yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Vienam pavardė reikalinga nurodyti šeimyninį statusą, kitam ji yra - šaknys, šeima ir visas gyvenimas. Savo gyvenime buvau labai trumpam pakeitusi pavardę ir jaučiausi labai blogai. Aš negalėdavau atsiliepti ja šaukiama, taip pat turėjau sukaupti visas jėgas garsiai ją tardama. Nesuvokiau savęs kaip žmogaus, jaučiausi kažką praradusi.
Mano gyvenime yra trys vertybės, kurių laikausi. Tautybė, mano tikėjimas ir giminės šaknys. Jeigu moteriai yra svarbiau šeimyninis statusas nei jos savitumas, tai viskas gerai, ji priima vyro pavardę ir ja didžiuojasi. Jokiu būdu mano pavyzdys nėra sektinas ir aukštesnis už kitus.
Kaip reagavo Antanas, kai išgirdo Tavo apsisprendimą netapti -iene?
Antanas šį mano apsisprendimą išgirdo labai neįprastoje aplinkoje, jis išsprūdo spontaniškai. Specialiai niekada nesvarščiau, keisiu ar ne savo pavardę. Važiavome kartą su Antanu automobiliu ir jis manęs paklausė, ar tekėsiu už jo. Užuot atsakiusi "taip" arba "ne", pasakiau: "bet pavardės nekeisiu". Tada jis patylėjo ir pasakė: "o gal taip ir įdomiau".
Augai žymioje šeimoje. Papasakok apię ją.
Mano tėtis Albertas Zalatorius buvo habilituotas filologijos mokslų daktaras, Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, trisdešimt penkerius metus dirbo mokslinį literatūrologinį darbą. Jis buvo šiuolaikinės literatūros kritikas, parašęs ne vieną knygą.
Tėtis man visą gyvenimą buvo autoritetas. Ir mes, vaikai, niekada gyvenime nejutome, kad esame garsaus žmogaus atžalos. Mūsų namuose lankydavosi ne tik profesūra ar kiti garbūs vilniečiai. Tėtis niekada neskirstydavo žmonių pagal išsilavinimą. Jo draugai buvo ir šaltkalvis, ir automobilio meistras. Žinoma, vakarais mes daug kalbėdavome, diskutuodavome apie literatūrą, Lietuvos istoriją. Šie pokalbiai labai daug davė, suformavo mūsų asmenybes ir vertybes. O mama - geroji fėja ir guodėja.
Kas jus suvedė su Antanu Stanevičiumi?
Mūsų pirmoji pažintis buvo neakivaizdinė. Abu gyvenome Vilniuje, tada aš dirbau stiliste žurnale "Jaunimo gretos". Teko redaguoti vieną Antano Stanevičiaus straipsnį. Pakeičiau vieną, kaip man pasirodė, nelabai vykusį žodį, ir dėl to Antanas labai purkštavo. Vienai žurnalistei net pasakė, kokią čia turite niekam tikusią stilistę, kuri taiso visai ne tą, ką reikia. Bet pas mane aiškintis neatėjo. Po trejų metų mus suvedė gyvenimas. Dažnai mėgstu pajuokauti, kad tikri vyrai ateina pas savo išrinktąsias tiesiai į namus. Kartą aš buvau pas savo kaimynus, kurie gyveno aukštu žemiau, ir aplankyti jų atėjo Antanas. Jis man pasirodė stiprus, žaismingas ir turintis atsakomybės jausmą. Jau pirmą vakarą sužinojau apie jo buvusią šeimą, apie tris vaikus, kuriais Antanas tikrąja žodžio prasme gyveno.
Ar pažintis su išsiskyrusiu trijų vaikų tėvu nebaugino Tavęs ir Tavo tėvų?
Antanas į mūsų namus atėjo labai greitai, rodos, antrą mūsų pažinties dieną. Jis niekada neslėpė, kad turi vaikų ir kad jais rūpinasi. Mes visi tai žinojome ir labai normaliai priėmėme. Nors draugai kalbėjo, esą ką aš galvojanti: juk trys vaikai - tai ne juokas. Bet aš pasitikėjau Antanu ir tas jo domėjimasis ir nuolatinis rūpinimasis vaikais žavėjo mane ir leido suvokti, kad šis žmogus niekada bėdoje nepaliks. Su Antano vaikais suaugau jų dar net nepažinodama. Žinojau, kaip jie mokosi, ką jie lanko, kaip sekasi.
Po vedybų turėjai persikelti gyventi į Klaipėdą. Vilnietei tai dar vienas rimtas išbandymas.
Klaipėdą pažinojau labai gerai, nes dažnai čia lankydavausi. Turėjau nuostabią draugę, širdies sesę žurnalistę Dalią Bikauskaitę, kurios šeimoje leisdavau vasaras. Jos tėvai mane laikė namiške, dar vienu šeimos nariu. Nors nežinojau, ką veiksiu Klaipėdoje, labai nesirūpinau. Esu Dvynių ženklo atstovė, tai prisitaikyti moku labai lengvai. Žinoma, būdavo liūdnų akimirkų, užplaukdavo Vilniaus ilgesys.
Kai jums gimė dukra Elvyra, netapo sunku bendrauti su Antano vaikais iš pirmosios santuokos?
Antanas dažnai sakydavo, kad vaikai yra kaip rankos pirštai, bet kurį pjausi - skaudės vienodai. Viskas buvo kaip buvę, jis lankė vaikus Vilniuje, Klaipėdoje rūpinosi Elvyra.
Ar vaikai susidraugavo?
Taip, jie patys tikriausi broliai ir sesės. Mano Elvyra su pasididžiavimu visiems pasakoja apie seses Eleną ir Tautmilę, kurios dabar jau suaugusios panos, ir apie brolį Joną, kuris ją net augino. Jonas su mumis augo nuo dešimties metų. O Antanas visose anketose rašydavo: turiu keturis vaikus. Ir visi, sužinoję, kad esu jo žmona, su gailesčiu klausdavo: "Ar nesunku užauginti tiek vaikų?"
Auginote Antano sūnų.
Elvyrai tada buvo devyni mėnesiai. Kartą Antanas viešėjo Vilniuje, paskambino man ir pasakė, kad grįžta su dešimtmečiu Jonu. Turėjau lygiai keturias valandas susivokti, kad gyvenimas keisis, kad Jonas augs su mumis. Pirmiausia, ką suvokiau, kad, be jokios abejonės, sūnui reikalingas tėtis. Antra, ką pasakiau pati sau: Jonas mane vadins Egle, o ne teta ir jokiu būdu ne mama. Jis turi mamą, todėl pakeisti pačio brangiausio žmogaus neturiu jokios teisės.
Jie parvažiavo, susėdome vakarieniauti. Pavalgęs Jonas suplovė indus ir manęs paklausė: "kaip aš turėsiu jus vadinti?" Pasakiau, kad vadintų vardu. Mums nebuvo sunku kartu gyventi. Žinoma, pergyvenome paauglystės kaprizus, tačiau Jonas visada buvo paslaugus ir geras vaikas.
Kai išeidavome su Antanu į svečius, Jonas globodavo Elvyrą. Jie labai buvo prisirišę vienas prie kito. Elvyros pirmas ištartas žodis buvo "Jonas". Vienu metu jie net viename kambaryje gyveno, kol paūgėję pradėjo peštis kaip gaidžiai. Dabar santykiai gal kiek atvėso, tačiau su šventėmis niekada nepamiršta vienas kito pasveikinti. Dabar Elvyra labiau linkusi bendrauti su sesėmis. Jos dažnai pas mus lankosi, ir mes, visos moteriškės, tėčiui užmigus, prasėdime iki aušros, atvėrusios viena kitai savo sielas.
Rašyti komentarą