Eglė Zalatoriūtė: "Įsipindami į vakarietiško gyvenimo būdą, turime išlikti saviti"

- Metai buvo stabilūs, darbingi ir galbūt - apmąstymų, naujų sumanymų brandinimo metai.

- O Kalėdas ir 2003-iuosius sutikote šeimoje ar svečiuose?

- Šventes sutikome namuose. Aš iki šiol kepu kūčiukus ir pati ruošiu Kūčių stalą. Per Kalėdas būtinai kepu kalakutą, didžiulį, dešimties kilogramų, pagal savo receptą, su spanguolių padažu. Kalakuto kepimas - ištisa ceremonija, kurioje dalyvauja ir svečiai: kiekvienas turi patupėti prie orkaitės, palaistyti paukštį. Beje, receptas nesudėtingas, bet - slaptas. Visiems smagu, kai šventė turi ritualą. Tačiau kasdien, deja, per mažai laiko praleidžiu virtuvėje.

- Daug laiko skiriate paskaitoms? Kuo skiriasi studijos jūsų aukštojoje mokykloje nuo kitų?

- Mūsų studentai daug laiko praleidžia su užsieniečiais dėstytojais iš Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos valstybių. Taigi jie bręsta vakarietiškoje kultūroje ir kartais darosi sunku išlaikyti identitetą. Noriu padėti jiems suvokti, kad mes būsime tiek įdomūs, kiek būsime kitoniški, individualūs, lietuviški. Pasaulyje vis populiaresnės darosi nacionalinės tradicijos ir visa, kas susiję su krašto koloritu. Grįžtama prie įvairovės, ieškoma šaknų. Tad įsipindami į vakarietiško gyvenimo būdą, turime išlikti saviti.

- Jūs dėstote lietuviams, kurie daug dėmesio skiria užsienio kalboms. Koks jų požiūris į lituanistines studijas?

- Dvidešimties-dvidešimt trejų metų jaunimui yra aišku, kad gera kalba - prestižo reikalas. Juk pagaliau reikia mokėti aiškiai išsakyti ir darbdaviui, ko nori. Jei to nepadarysi, tavęs niekas nepriims į darbą.

- O kaip mums, kalbos vartotojams, nepasimesti tarp naujų taisyklių ir kitokių kalbininkų siūlymų?

- Diegti reikia ne kalbos taisyklingumo reikalavimus, o skatinti paties vartotojo vidinę kultūrą, kad kalba eitų iš vidaus - sklandi, graži, žodinga. Ne tiek svarbu kad kokį kartą suklydai, svarbu jausti poreikį tobulėti. Tačiau užvis svarbiausia, kad mintys būtų aiškios ir sklandžios. Jau mokykloje atgrasome nuo kalbos, reikalaudami žinoti taisykles ir pamiršdami ja sudominti. Todėl nenuostabu, jog moksleiviai puslapyje padaro 30-35 rašybos klaidas. Mokyklose buvo atsisakyta diktantų, ieškota įmantrių mokymo formų. Na, kad ir testai - siūlymas iš keturių variantų išrinkti vieną savaime užfiksuos kitus tris klaidingus rašybos variantus, kurie vėliau pastūmės kartoti tas klaidas. Naujosios programos atgrasė apskritai nuo tautinės kultūros.

- Kas jums turėjo įtakos pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros studijas? Gal jūsų tėvelis, filologas, habilituotas mokslų daktaras Albertas Zalatorius?

- Turėjo įtakos ir šeima, bet labiau lėmė tai, kad tuo metu studijuojantys filologai savo studijomis tarsi rodė pasipriešinimą santvarkai. Be to, turėjau geras mokytojas - jos nebuvo perdėtai jausmingos, mokė kalbą ir literatūrą suvokti racionaliai. Aš taip pat turiu tokį požiūrį - tai taikomasis mokslas.

- Ir kodėl po studijų, būdama vilnietė, atvažiavote į Klaipėdą?

- Į Klaipėdą atvažiuodavau dažnai. Galbūt todėl, kad tai buvo tolimiausia vieta nuo Vilniaus. Man uostamiestis buvo patrauklus ne tik dėl jūros. Na, ir atsitiko taip, kad apsigyvenau Klaipėdoje kaip... meilės tremtinė, dekabristė - paskui vyrą. Jau 16 metų gyvename Klaipėdoje. Pirmieji metai buvo įdomūs naujomis pažintimis, domėjausi šio krašto istorija. Kai patenkinau smalsumą, atsirado tuštuma. Po to - naujas darbas. Vėl atsigavau. Aš lengvai pasiduodu naujovėms. Vilniuje liko artimieji, brangūs žmonės. Ten važiuoju "prisipildyti".

- Kas dar padeda "prisipildyti"?

- Kelionės. Įspūdingiausia ir prasmingiausia kelionė buvo į Egiptą. Ten vykome du kartus - dėl kultūros ištakų ir dėl gyvenimo būdo pažinimo. Net nežinau, kuri kelionė patiko labiau, bet pajutau, kad esu gimusi europiete. Sužavėjo ir Italija. Dar kartą norėčiau nuvykti, pagyventi "itališko" gyvenimo tarp šiltų, gyvybingų žmonių, besididžiuojančių, kad jie - italai. Manau, kad jiems leidžia neįsipareigoti kultūros palikimas. Labai traukia senosios civilizacijos šalys, tačiau nesiveržiu į budistines šalis. Gal dėl to, kad negaliu įsileisti jų filosofijos. Tad ir kelionė būtų paviršutiniška - gražūs vaizdai, ir tiek. Bet norėčiau pamatyti Singapūrą.

- O kokie kasdieniai pomėgiai suteikia malonų poilsį?

- Buvo metas, kai auginau gėles, gilinausi į augalų gyvenimą. Labai patinka vienu atsikvėpimu spręsti kryžiažodžius. Tik nemėgstu tų, kuriuose yra klausimų iš chemijos. Šis mokslas man sutrukdė studijuoti mediciną, norėjau būti gydytoja. Esu rotarietė, ir "Aditės" klubas suteikia galimybių nuveikti ką nors gero. O pasilepinu penktadienio vakarais ir šeštadienio rytą: ilgai vakaroju, bendrauju su namiškiais. Man labai svarbi šeima: normaliai galiu gyventi tik santarvės ir supratimo aplinkoje. Neturiu jokio imuniteto nesantaikai.

- Metų pradžioje ne vienam kyla minčių ką nors keisti ar pradėti iš naujo...

- Viskas, kas mano gyvenime keitėsi, keitėsi į gera. Gal todėl, kad žiūrėjau ne kaip į praradimą, bet kaip į atradimą. Dėl nieko nesigailiu - nei dėl to, ką esu padariusi, nei ko nepadariusi. Vadovaujuosi principu: gerbk praeitį, dirbk šiandien, gyvenk rytojumi. Tada ir Dievas padės.