Edvardas Legeckas: "Žvėrys manyje pažadino geriausias žmogaus savybes"

"Matai, tu pastebėjai, ką retas mato - koks žavingas povo pauodegys!" - už pilvo susiėmęs kvatoja faunos šeimininkas. Sako, kad baltas švelnias povo pauodegio plunksnas labiau nei vaivorykštinę uodegos vėduoklę vertina patelės. Pirmiausia jos dedasi abejingos ir neprieinamos, pagaliau neiškenčia pralindusios pro tą gražuolio plunsnų paunksmę, ir jau tada atsiduoda meilės žaidimams. Po to šeimininkas sako matąs, kokiais laimingais "veidais" vaikštinėja šie orūs paukščiai.

Kengūros visuomet žvalios ir žaismingos

Maša glėbesčiuoja šeimininką

Rudoji meškutė Maša šįsyk buvo šelmiškai nusiteikusi - atkišo po žiemos besišeriančią kuprą pakasyti, ir lūpomis ėmė sausainius iš mano rankų. Elgiausi, švelniai tariant, neatsargiai, nes meškos snukutis nėra toks išraiškingas, kad atspėtum jos nuotaiką... Gali staiga virsti ir neprognozuojama. "Aš tai dar galiu suvaldyti žodžiu jos dantis. Bet ne nagus", - gąsdina Edvardas. Mat jeigu neapdairi moteriškė į voljerą įkiša basutę, o Maša prispaudžia ją nagu, iš kurpaitės netrukus lieka tik prisiminimas...

Kartais meškutė, atsivežta iš Baltarusijos visai mažutė ir išaugusi į didelį žvėrį, pliuškenasi vonioje ir rodo visokius cirkus, o kai būna "ne ta koja" iš migio išlipusi, nenori su žmogum kalbėtis, perstumdo voljere "baldus", varto kelmus, drasko sūpynes - žodžiu, virsta įkvėpta interjero dizainere.

Primatų išdaigos

"Koks žvėris mano numylėtinis? Visi jie - mano favoritai, lepūnai", - atsidūsta mūsų gidas. Bet pamąstęs išsitaria, jog - turbūt tai karčiuotasis pavianas. "Mudu su Mikučiu atsigeriam alaus, pašnekam apie mergas", - vis juokauja Edvardas. Kai šalta, pavianas gyvena namuose, čia daro tvarką, žiūri televizorių, naudojasi visokiais žmonių daiktais, kartais matuojasi jų drabužius, ypač žavisi apatiniu trikotažu ir liemenėlėmis. Stveria ir išbando buities prietaisus, darbo įnagius, tik šaukštu kartais nepataiko į burną košės. Ir šiukštu nevaikšto be sauskelnių, mat jo medžiagų apykaita labai greita.

Karčiuotasis pavianas Mikutis taip išvalo šeimininko drabužius, kad nereikia jų atiduoti valyklon

Sykį prie Edvardo atskuodęs vyriškis paprašė sugrąžint Mikučio nugvelbtus akinius. Šis mėgino sugėdinti plėšiką: "Na, juk grąžinsi man tą daikčiuką?" Mikutis ilgai nemąstė: švyst, sulaužė akinių ąseles, sutriuškino rėmelius ir geranoriškai ištiesė šeimininkui...

Piniginių Mikutis taip pat negrąžina; gal nori susitaupyti grynųjų, kad nusipirktų sau "gyvenimo moterį". O juk ir "tėčiu" norėtų tapti.

Laisvėje tokie mikučiai laksto kalnų šlaitais, misdami ropliais ir kitkuo, net 300 individų banda. Na, o egiptiečiai pavianus mumifikuoja kaip ir faraonus.

Neseniai Edvardas parsivežė tuntą makakų ir žaliųjų markatų. "Aš surenku didžiąsias beždžiones iš visų zoosodų ir sudarau naują primatų bendruomenę. Paprastai jos būna jau senutės, ir čia gyvena lyg pensione", - sako jis. Priduria, kad beždžiones gali daug triukų išmokyti, jeigu užsiimsi, tačiau instinktai vis tiek nustelbia jų sveiką protą. O svajoja jis gauti retą raudonsnukę baisuoklę beždžionę - madrilą, prieš kurią kitos giminaitės atrodo tikros mis visatos...

"Mis gracijos"

Taip šeimininkas vadina vietnamietiškų kiaulaičių legioną. Šių patinai yra agresyvūs, ir kai pabandai pasigauti paršelį, žviegdami visa gerkle puola tave sužvėrėję kandžioti. Na, ši banda - smirdūs dykaduonių rojaus atstovai, aptvare vartosi it inkstai taukuose ir be reikalo nė nesikelia.

Maša, lankytojų numylėtinė, vaidina cirko mešką prašinėdama vaišių

Iš tiesų gracingi, įdomūs gyvūnai yra dėmėtosios hienos. Nors miega visos trys, dvi patelės nuolat staugia, ūbauja - riejasi ir dėl patino dėmesio, ir aiškindamosi audringus santykius. Hienų būriui gamtoje visuomet vadovauja fiziškai stipriausia patelė, jai visos jaunos laukinės gražuolės paklūsta. Net, jai įsakius, kitos patelės gali išpjaut vadeivos varžovės atsivestus jauniklius. Mūsų gidas sutriuškino mitą, esą hienos gali keisti lytį. Iš tiesų jos turi keistas lytines liaukas, ir kai feromonais žymi teritoriją, išverstos patelių genitalijos atrodo tarsi sėklidės. Atleiskit už fiziologinius dalykus, bet toks jau gyvenimas.

Kas enciklopedijose neparašyta

Jau penkerius metus stebėdamas gyvūnus akis į akį, Edvardas sako sužinojęs daug jų elgsenos paslapčių. Tarkime, kad gyvūnai daug geriau veisiasi kuo sunkesnės nelaisvės gyvenimo sąlygos. Gal todėl šiemet nevedė palikuonių Korsako laputės. Na, ožiai tai visą žiemą gausino savo populiaciją. O mangustoms čia irgi pusiau rojus; visaėdės kaip premiją už gerą elgesį gauna suėst ir autostradoje rastą suvažinėtą gyvatę.

O šernų poravimosi ypatumai tokie, jog per maža teritorija jiems čia veistis. Mat patino vyriškos galios grįžta tik kas antrą parą, o šernės rujoja vos keletą dienų, visos iš karto, tad "kazanova" paturi vos porą šernių. Gamtoje šernai - vienišiai, ganosi toli nuo patelių, ir atėjus rujos metui, klajoja nuo vieno jų būrio prie kito. Beje, dygliatriušiai ankštoje erdvėje išpjauna vaikelius, o šarvuotės, gindamos jauniklius nuo smalsių patinų, nugraužia šiems kojeles.

Dygliatriušiai skuodžia pasislėpti nuo įkyruolių, o gal turi svarbių reikalų

Mums neteko pamatyti šių ypač aitraus kvapo ir ateivių iš kitų planetų išvaizdos padarų. Mat jie buvo suvaryti į betonuotą tvartą, nes išvartė jiems paklotas plyteles.

"Ko dar knygose neparašyta? Apie pamokslaujančių pensininkų porūšį", - juokauja gidas. Mat šie vis įkyriai moko, kaip šeimininkas turėtų prižiūrėti savo žvėris, piktinasi, kad nėra lovių daržovėms.

"Žvėrys neturi rankų, tad jei užsigeidžia paskanauti papriką, išverčia iš lovio visas daržoves ir sumina į košę. O jūs norėtumėt tokią ėsti? Kai paskleidi asorti ant žemės, žvėrys išsirenka, ko širdis geidžia, ir man nereikia išmesti nė trupinio sutrypto maisto", - aiškino Edvardas.

Kai prie mūsų grakščiai atplaukė šilko švelnumo kailio lamos ir lindo bučiuotis, Edvardas nesigynė, bet papasakojo, kas nutinka, jei koks lankytojas įžeidžia lamą. Spjaudosi skrandžio turiniu, nes seilių neturi, žodžiu, gali būti "gaiviu" debesiu apipurkštas nuo galvos iki kojų - dviejų metrų spinduliu.

Gėrėjomės ir albinosais danieliais, kurių gamtoje veik nebeužtiksi, nes, anot Edvardo, mūsiškiai medžiotojai į žvėrį žiūri ne kaip į trofėjų, o kaip į kotletą, ir jiems nė motais, kad tas gyvūnas - vienas rečiausių.

Erelio sugrįžimas

"Klausi, kuomi būčiau, jeigu ne šis žvėrynas? Esu sėklintojas!" - juokiasi profesionalus veterinarijos gydytojas Edvardas. Kažkada sėklinęs kolūkio karves, kol svajonės nunešusios į fazanyną įsigyti pirmojo šio bestiariumo egzemplioriaus. Dabar paukščių neveisia, nes žmonės labiau domisi žinduoliais.

Prieinam prie stepių erelio būsto. Šis jau turi savo istoriją. Pernai birželį fazanų vagys prasikasė po aptvarais ir pagrobė erelį. Prieš pat Jonines darbininkas surado humaniško vagies prie zoosodo išmestą kilnųjį sparnuotį, kuris nepajėgė pakilti skrydžiui iš aukštos žolės. Visas jo pakaušis buvo nubrozdintas, bet išbadėjėlis greit atsigavo nuo streso ir vėl ryja žiurkučius. O jau vištų kaklelių godišius išsyk suryja dešimtį. Kai kurie lankytojai taip pat baisisi, esą kaip žiauru vaikams rodyti erelio aptvare besiganančius triušius. Bet jis ilgaausių nedrasko.

Visi gyvūnai - "rankiniai"

Edvardo dukrą it šunyčiai sekioja prijaukintos nutrijos. Dygliatriušiai, iš kurių nuodingų dyglių indėnai gamina strėles, nakčia išsiropščia iš savo aptvaro ir užlipa laipteliais į šeimininko balkoną.

"Kas čia? Taigi mutavęs peliukas iš Černobylio!" - juokiasi Edvardas, rodydamas didžiausią pasaulio graužiką kapibarą. Šis meilutis turi dantis it pjūklus, "tarkuoja" medžius, tačiau yra vegetaras, neėda net žuvies, nors nuostabiai nardo. Laisvėje nerdamas į upę, pabėga nuo vargšą persekiojančių plėšrūnų.

"Teisybę sakai; noriu čia sutalpinti visus gamtos sukurtus plaukuotus, plunksnuotus, žvynuotus šedevrus - kaip tas Nojus į savo laivą. Aš tikiu, kad turiu bendraminčių. Bet jų kol kas nesutikau", - liūdnesne gaidele baigia ekskursiją ponas Edvardas. Pas jį atvyko kažkokios šalies diplomatai, o mes nespėjome apžiūrėti nė dalies išsislapsčiusių padarų, kurių pats gi neištrauksi iš urvo ar drevės...