Dangirutė Jurkuvienė: "Naktį mieliau einu per mišką nei per miestą"

Toks jau esu žmogus - tiek mano darbas vyriško pobūdžio, tiek ir laisvalaikis. Žinoma, medžioju ne tik todėl. Esu gamtos vaikas. Neinu į medžioklę vien tam, kad ką nors nušaučiau, - tai nėra mano tikslas. Būti gamtoje - tai pats geriausias poilsis. Tikrai ne kiekvienas pamato tokią gamtą, kokią matome mes, medžiotojai. Grožėtis tokia gamta yra didžiulė prabanga. Labiausiai man patinka palaukiminės medžioklės. Sėdi sau bokštelyje, lauki žvėries... Ir daugeliu atvejų sulauki tikrų gyvos gamtos siurprizų.

Nesibaidote šautuvo, kraujo?..

Ginklų nebijau, darbas policijoje pripratino. Pareigūnas turi mokėti su ginklu elgtis, nuolat treniruojamės. Kraujas medžioklėje nėra malonus dalykas, bet stengiesi, kad žvėris ilgai nesikankintų. Nėra blogiau, jei netaikliai šovęs žvėrį tik sužeidi, ir jis toks pasitraukia į mišką. Juk jie miške gydytojų neturi, taigi priverti žvėrį kankintis. Deja, vienas toks atvejis buvo ir mano gyvenime. Tada sielvartavau, miegoti ramiai negalėjau. Sužeidžiau ligotą stirną, po to jos ieškojome, bet neberadome. Nuo to laiko daviau sau įžadus - darysiu viską, kad tai nebepasikartotų. Stengiuosi šauti tik iš atitinkamo atstumo, kuo geriau nusitaikyti.

Ar būdama medžioklėje kaip nors pasikeičiate? Neprarandate moteriškumo?

Nuo savo prigimties niekur nedingsi, tačiau jei ne medžioklėje, tai darbe tikrai tenka savo moteriškumą paslėpti. Tie vyrų stereotipai... Pradėjusi eiti komisarės pareigas (tai buvo prieš 8 metus) jaučiausi taip, lyg būčiau stebima per didinamąjį stiklą.

O medžioklėje aš esu tikra. Darbe turi būti reikli, o medžioklėje gali atsipalaiduoti, būti koks esi, tikras. Kartais girdžiu: "Kaip būtų gerai, jei ji ir darbe būtų tokia pat, kaip medžioklėje". Bet aš negaliu, vadovas turi būti reiklus.

Kodėl jums patinka medžioklė, o ne, sakykime, mezgimas?

Mezgimas ir panašūs dalykai manęs visai nevilioja, ne mano temperamentui. Neteigiu, kad man svetimi visi moteriški dalykai. Namų jaukumo kūrimas, tvarkymasis gali suteikti daug džiaugsmo. Tai irgi mano stichija. Suprantu, kad esu labai prieštaringo būdo žmogus.

Esu turėjusį ir kitokių pomėgių - pavyzdžiui, dalyvaudavau "bulių kautynėse" (automobilių varžybos. - Aut. past.). Patiko, tačiau šio pomėgio atsisakiau, nes medžioklė yra brangus, o "bulių kautynės" - labai brangus malonumas.

Klaipėdoje neradome nė vienos medžiotojos moters. O jūs Plungėje ar turite bendraminčių?

Klaipėdietės nemedžioja? Niekada nebūčiau taip pagalvojusi. Kiek žinau, prieš keletą metų Lietuvoje buvo apie 90 medžiotojų moterų. Dabar - gal net ir daugiau. O Plungėje mes esame jau dvi...

Taigi medžiojančių moteriškių yra, nors iš tikrųjų ne per daugiausiai. Jų prigimtis ne tokia. Tačiau kai kurios moterys gali ir ginklą į rankas paimti, ir iššauti. Vyrai, beje, ne visada medžioklėje pasirodo geriau. Kritikuoju ir kritikuosiu tuos, kurie šaudo į viską, kas tik juda. Dėl to ir nutinka skaudžios nelaimės - žūva nekalti žmonės. Jei būtų mano valia, tokiems išsyk medžiotojo bilietus atimčiau.

Iš medžiotojų vyrų teko girdėti, kad medžioklėje jums galima pavydėti drąsos ir sumanumo.

Man nebaisu naktį būti miške, nors aplinkui nėra nieko, tačiau aš nevadinu to drąsa. Veikiau tai sugebėjimas įsikomponuoti gamtoje. Sugebėjimas būti gamtos vaiku ir suvokti, kad tau gamta - ne priešas. Tai tu jai esi priešas. Aš mieliau einu naktį per mišką nei per miestą.

O šiaip net ir patiems drąsiausiems kartais drąsa išgaruoja, ypač kai tenka akis į akį susidurti su įsiutusiu žvėrimi. Tokiais atvejais gali nuostabiai greitai į medį įsiropšti... Žvėris yra žvėris.

Jums irgi teko į medį ropštis?

Ne, į medį dar nelipau...

Vis dėlto vyrai į moteris medžiotojas žiūri skeptiškai.

Man irgi teko tai patirti. Iš pradžių daug kas manė, kad aš būsiu tik formali medžiotoja. Nežiūrėjo į mane rimtai. Tačiau aš įrodžiau, ką sugebu. Kad nesu išsižiojusi.

Ką sako jūsų artimieji?

Artimieji mane palaiko. Mano vienturtis sūnus Darius, dabar gyvenantis Vilniuje, - irgi medžiotojas. Jis pradėjo medžioti neseniai, prieš dvejus metus. Sūnus didžiuojasi, kad jo mama medžiotoja. Galima sakyti, jis medžiokle užsikrėtė nuo manęs. Kiek tik galiu, dalijuosi savo patirtimi su sūnumi. Nors ir pat dar mokausi. Turbūt dar ilgai klausysiuosi patyrusių medžiotojų, senų vilkų, patarimų... Kartais nesinori prisipažinti, kad ko nors nežinai. Semiesi patirties tyliai... Ko gero, reikės mokytis visą amžių.

Dažnai medžiojate?

2004-ieji šia prasme man buvo bjaurūs metai, nepasigirsiu. Visą rudenį nepavyko pamedžioti. Nebuvo laiko, nes reikėjo studijuoti. Mokiausi magistrantūroje teisę ir valdymą. Tačiau mokslai jau baigti ir dabar jau tikrai važiuosiu medžioti. Labai nekantrauju.

Įsimintiniausias jūsų laimikis?

Labai didelis, 250 kg šernas. Jį nušoviau pirmaisiais metais, kai pradėjau medžioti.

Medžiotojas Miškinis niekada nemedžiojo su moterimi

Artūras Miškinis pradėjo medžioti prieš aštuonerius metus. Panašu, kad kitaip ir būti negalėjo - net pono Artūro pavardė labai medžiotojiška... "Žinoma, tokia pavardė - tik atsitiktinumas. Juk būna, kad, pavyzdžiui, simfoniniam orkestrui vadovauja Skripka. O aš - medžiotojas Miškinis. Mūsų draugijoje kadaise buvo ir medžiotojas Šernas..."

Sakote, į medžioklę einate pailsėti?

Taip - pailsėti ir atsipalaiduoti. Labai padeda. Medžiotojas aš tik laisvalaikiu, o šiokiadieniais esu bendrovės "Tefire" regiono vadovas.

Prisimenate pirmąją savo medžioklę?

Tai buvo palaukiminė medžioklė. Buvome trys draugai, vienas iš mūsų nušovė šerną...

Jums iš karto taip pasisekė?

Ne, ne man, - šernas krito nuo draugo šūvio. Pirmoji medžioklė nebuvo sėkminga, bet įspūdžiai - geri.

Kažin ar dabar medžiočiau, jei ne draugai. Tai jie mane medžioklėn nuviliojo. Mat daugelis mano draugų medžioklei skirdavo daugiau savo laisvo laiko nei žvejybai...

Kai kurie medžiotojai kruopščiai skaičiuoja kiekvieną laimikį...

Aš taip nedarau. Gal ir nemažai sumedžiojau per aštuonerius metus, bet neskaičiuoju. Medžioklės sezono pabaigoje gali ką nors pasakyti, o po to viskas užsimiršta. Na, niekada nepasimiršta nebent išties įspūdingas laimikis.

Pasigirkite.

Kartą sumedžiojau apie 200 kg šerną. Jis buvo tikrai labai didelis. Tąkart medžiojome Kuršių nerijoje. Ten šernų daug, bet tokių, kokį man teko nušauti, tikrai nėra daug. Neringiškiai medžiotojai sakė, kad tai buvo nevietinis šernas, o atplaukęs per marias iš Klaipėdos rajono, o gal iš Šilutės krašto. Smiltynėje šernams trūksta pašaro, jie neturi kuo maitintis, todėl ir užauga daug mažesni nei kitur.

Teisybė, kad einant į medžioklę negalima kvėpintis?..

Jei vyksta medžioklė su varovais, stengiamasi žvėris varyti prieš vėją, kad vėjas pūstų į medžiotojus, o ne nuo jų. Tai labai svarbu. Tačiau vis tiek net ryte nusiskutęs barzdą, jei ruošiuosi medžioti, nesikvėpinu. Medžiotojas neturi skleisti jokio pašalinio kvapo. Visi gyviai užuos ir tada tikrai nepasirodys.

Ar sunku pergudrauti žvėrį?

Nelengva. Papasakosiu vieną įsimintiną įvykį. Tai buvo palaukiminė medžioklė. Savo medžioklės plotuose, vidury miško, turime pasistatę didelius bokštelius, kuriuose tykojame žvėries. Šalia pasėti grūdai, kuriuos mėgsta šernai. Taigi tąkart mes dar tik ėjome į bokštelį, o šernai jau buvo subėgę. Pamatę pritūpė slėptis. Atstumas tarp mūsų ir šernų buvo gal 10 metrų. Staiga pirmasis šernas, kramsnojęs tuos grūdus, pastebėjo mus ir net atsistojo ant dviejų kojų, - visai kaip meška cirke... Ir visi išsilakstė. Tada net juoktis pradėjome - tai neregėtas vaizdas. Iki tol neteko matyti, kad šernas ant dviejų kojų stovėtų!

Kitą dieną atėjome pusvalandžiu anksčiau ir nušovėme vieną šerną iš vakarykštės bandos. Tai vėlgi medžiotojų gudrybė. Pirmą kartą mes nepuolėme šaudyti į bėgančius šernus, jie išsigando, lyg mes būtume atsitiktiniai grybautojai, o ne medžiotojai. O kitą dieną jie sugrįžo, nes paprastai šernai eina bent tris keturias dienas maitinis į tas pačias vietas.

Girdėjau vyrus sakant, kad moteris medžioklėje neša nesėkmę.

Tikrai? Aš negalėčiau taip pasakyti, nes man nėra tekę būti su moterimi medžioklėje... Nebent kartą prieš keletą metų. Tiesa, tada išties nieko nesumedžiojome, - šypsosi. - Šiaip jau futbolininkai šneka: kiek su komanda važiuoja moterų, tiek ir įvarčių bus praleista.

Klaipėdos medžiotojų draugijoje apie 800 narių, o moterų nėra. Galbūt neįsileidžiate jų į savo gretas?

Gal tiesiog norinčiųjų nėra? Mūsų klube "Neringa" laukiami visi.

Labai nusimenate, jei iš medžioklėse grįžtate tuščiomis?

Ne, ko čia liūdėti... Medžiotojai skirstomi į "mėsininkus" ir tiesiog medžiotojus. Mūsų klube "mėsininkų" nėra. Nepasisekė, tai nepasisekė, o ką padarysi. Nesigraužiu.

Kas tokie mėsininkai?

Jie, pamatę žvėrį, iškart įsivaizduoja, kad tai kepsnys...

O jūs po medžioklės nešeimininkaujate virtuvėje? Ar patikite tai žmonai?

Gaminu pats. To išmokau tik tapęs medžiotoju. Iš bet kokios žvėrienos galima skanų patiekalą paruošti. Svarbiausia - gerai parinkti prieskoniai ir rasalas, kuriame mėsa mirkoma. Pavyzdžiui, šernienos skonis panašus į kiaulienos ar jautienos. Tik su žvėriena reikia daugiau "žaisti". Visi medžiotojai yra kulinarai, dalijamės receptais tarpusavyje. Beje, mano žmona irgi gamina patiekalus iš žvėrienos. Išmokiau.

Kolekcionuojate trofėjus?

Taip, bet nelaikau jų namie atviroje vietoje, žmona neleidžia, - juokiasi medžiotojas. - Gaila, kolekcijoje dar nėra elnio ragų. Kol kas nepavyko nušauti. Kas iš to, kad labai nori - elnių medžioklė licencijuota. Norėtųsi ir vilką nušauti, bet jie labai jau gudrūs. Kol kas nepavyko...

Yra žmonių, kurie medžioklę smerkia.

Smerkti gali tie, kurie nėra susidūrę su medžiokle. Naminiai paukščiai, gyvuliai tam auginami, kad vėliau juos suvalgytume. Žmonės šeria naminius gyvulius ir paukščius, o mes tą patį darome su laukiniais žvėrimis. Klubas perka pašarus, kad žvėrys turėtų ką ėsti; vežame šieno, pilame bulvių, grūdų. O kas be mūsų, medžiotojų, tai daugiau darys?