Dalia Pakalniškienė: "Žmogus nesikeičia, tik sužino daugiau"

Labai vertinu savo, artimųjų, draugų gimtadienius. Man tai yra šventė. Juokaudama sakau, jog kito žmogaus gimtadieniui turiu padaryti namų darbus - pasiruošti. Man nepatinka, kai į gimtadienį atėję žmonės nė neprisimena, kokia proga atėjo. Kai kurie pažįstami sako, jog naivu sureikšminti gimtadienius. Bet tas pabuvimas drauge šildo ištisus metus. Ir, žinoma, gimtadienis - savotiška draugų inventorizacija.

Dar geriau draugus inventorizuoja laikas.

Kai su kurso draugais susirinkome prabėgus 20 metų, pamačiau, kad niekas nepasikeitė. Mūsų pagrindinis siekis buvo ir liko toks pats: meilė. Pasauliui, darbui, vienas kitam, šeimai. Studijų metais buvom susikūrę himną pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius. Po 20 metų susitikę prisiminėm ir sudainavom. Šiandien, kaip ir tada, po kiekvienu žodžiu pasirašau: tegul nuskęsta laivai, blogybių ir ydų prikrauti... karo kirvį atkaskit - ginkite širdį, ginkit.

Viskas tas pats. Iš tiesų žmogus nesikeičia, tik įgyja daugiau žinių.

Išsaugoti širdį, draugystę... Kai toks gyvenimo tempas?

Draugystė - tam tikras darbas. Malonus, žinoma. Kad išlaikytum ją, reikia įdėti pastangų. Jei žmonės to nepadaro, draugystė nutrūksta. Reikia bent kartą per pusmetį draugui paskambinti, nepamiršti jo gimtadienio, pasveikinti su pirma pavasario diena.

Nes tai ugdo mūsų pačių dvasią?

Ugdo jausmus. Man gražiai sukrito nuo pat vaikystės - nepaprasti tėvai, kuriuos labai myliu, seneliai, vasaros, leistos Aukštaitijoje. Ryškus buvo fakultetų (buvę Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetai, dabar Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. - Aut. past.) etapas, kur buvo nepaprasta aura. Puikūs dėstytojai - mokslininkai ir žmonės, pagarba studentui, neformalus darbas su jaunais žmonėmis neskaičiuojant valandų. Visa tai perėmėm ir mes. Nepakenčiame chamizmo, dvaro santykių, socialinių laiptelių demonstravimo. Priešingai - norisi pagarbiai bendrauti su studentu. Humanitarinių mokslų fakultete taip ir yra. Esu kalbininkė - gilinuosi į žodžių reikšmes. Lotyniškas žodis "universitas" reiškia "visuma". Todėl ir žmogus turi būti visoks. Nei įstatymai, nei taisyklės negali gyvenimą padaryti gerą.

Visada sau stengiuosi sakyti: esant dvejopo ar keleriopo sprendimo galimybei, reikia elgtis taip, kad žmogui būtų geriau. Bet ne visada išeina, juk kartais supyksti, pasielgi neapgalvotai, spontaniškai. Arba būni per atviras, per nuoširdus, kai to visai nereikia. Tai daro žmogų pažeidžiamą. Ir vis tiek manau, kad reikia sakyti tai, ką galvoji.

Esate kalbininkė. Niekada neapgailestavote dėl tokio pasirinkimo?

Lituanistika - tam tikra diagnozė. Profesorė Audronė Kaukienė yra taikliai pasakiusi, daugelį metų prisimenu tuos žodžius ir pritariu: "Jūs pasirinkote lituanistiką, ir tai jus apibūdina kaip žmones". Deja, šiandien į lituanistiką ateina daug atsitiktinių žmonių - be meilės šiam dalykui. Nesu linkusi dėl to ką nors kaltinti. Visais laikais visko buvo. Žmogus renkasi, su kuo bendrauti. Mes mokėmės tarybiniais metais. Lituanistika buvo tam tikra rezistencijos forma: meilė tėvynei, lietuvybės sklaida.

Nepaprastai svarbi buvo ir folkloro ansamblio "Vorusnė" veikla. 7-8 dešimtmečiais kolektyvo nariai jautėsi esą savotiški "disidentai". Tai maloniai dirgino jaunų žmonių vaizduotę. Be to, dar buvo didžiulis poreikis būti kartu ir dainuoti; tas nenusakomas bendrumo jausmas, kurį gali sukurti tik daina, ir didelis vadovės prof. A. Kaukienės asmenybės patrauklumas bei jėga. Mums tai buvo didžiulė mokykla: praktinė dialektologija, folkloristika, neoficiali istorija, bendravimo menas, vertybės... Kas jau dabar pasakys, kam priklauso laki ir pilna pasididžiavimo frazė "Aš baigiau "Vorusnę"?.. O kur dar naivios gudrybės su partiniais funkcionieriais Kalėdų vakaronėse, kelionės, galiausiai - neįkainojama patirtis bei atgaiva bendraminčių būryje... Iš tų "studijų" tęsiasi graži gija - doc. dr. D. Kiseliūnaitės vadovaujamas vaikų folkloro ansamblis "Vorusnėlė", atpažįstamas Lietuvoje iš ypatingo dėmesio Mažosios Lietuvos etninei kultūrai, lietuvininkų liaudies dainoms ir giesmėms, bei lekt. R. Grumadaitės vadovaujama "Smiltelė", pasižyminti išradingu visų folkloro žanrų ir šiuolaikinio meno derinimu, neformalia praeities ir dabarties sąsajų interpretacija.

Lituanistinės studijos Klaipėdos fakultetuose nuo pradžių buvo siejamos su kokiu nors kitu dalyku. Viskas prasidėjo nuo lietuvių kalbos ir režisūros. Tai buvo nauja Lietuvoje ir šiandien Klaipėdos bei kituose universitetuose plačiai pasklidusi idėja. Režisūra išmokė daugelio svarbių dalykų: nebijoti viešumos, valdyti balsą ir kūną, gebėti veikti klausytoją ir žiūrovą, ugdė vaizduotę. Išmokė dirbti kolektyve - juk etiudai, spektakliai neįmanomi be patikimų bendrakursių, be ypatingų bendrų pastangų, kurios virto draugyste dešimtmečiams.

Papasakokite truputį apie Baltų kalbotyros ir etnologijos katedrą... Kas čia dirba, kas dėstoma studentams? Ar jų stoja daug?

Katedra susikūrė 1991 m. drauge su Klaipėdos universitetu. Jos įkūrėja ir pirmoji vedėja - prof. habil. dr. Audronė Kaukienė. Nuo lituanistikos atsiradimo Klaipėdoje profesorės ir kitų mokslininkų pastangomis buvo sukurta lingvistinė mokykla su savitomis tyrinėjimų kryptimis - kalbos istorijos dalykais, daug dėmesio skiriant baltistikai, indoeuropeistikai. Čia dėstomi lietuvių kalbos istorijos dalykai, latvių kalba, prūsų, kuršininkų kalba (tokia ypatinga latvių kalbos tarmė, kuria dar šiek tiek šnekama Šventojoje, Karklėje, kadaise kalbėta Kuršių nerijoje), studijuojama baltų genčių istorija - juk iš žinomų septynių baltų genčių esame belikę lietuviai ir latviai, gyvename šiandien kuršių, prūsų, žiemgalių, sėlių, jotvingių žemėse; ežerai, upės, miestai tebeturi senuosius mirusių genčių vardus, mūsų kalboje dar yra šiek tiek jų žodžių ir kitokių dalykų... Juk privalome tai žinoti. O kad jau mūsų katedroje tokia istorinė kalbotyros kryptis, tai visai natūraliai čia šliejasi ir klasikinės kalbos - lotynų, graikų, sanskritas.

Tokiam kolektyve gražiai dera ir etnologų būrys, tiriąs papročius, mitologiją, folklorą. Kitaip sakant, baltų kalbotyra ir etnologija - tai lietuvių ir kitų baltų tautų, genčių, net žmonijos istorija.

Ir visas tas vadeles savo rankose laikote jūs...

Prof. A. Kaukienė, kuri mums buvo ir mokytoja, ir draugė, ir mama, - puiki idėjų generatorė. Ji sukūrė naują specialybę - lietuvių kalbos ir etnologijos, kuri natūraliai išaugo iš mūsų buvimo lituanistais ir folkloro ansamblio nariais. Ji sukūrė Baltų kalbotyros ir etnologijos katedrą. Inspiravusi vieną sumanymą, ji įpareigoja savo kolegas jį įgyvendinti, tęsti, o pati jau dega nauju sumanymu...

Nemažą darbuotojų dalį, branduolį sudaro būtent lietuvių ir režisūros studijas baigę žmonės. Labai maloni atmosfera. Šiais laikais yra prabanga ateiti į darbą ir matyti mielus veidus. Kartu tai yra kūrybingi, darbštūs, protingi, turintys daug idėjų kolegos. Katedra kuruoja lietuvių filologijos ir latvių kalbos (latvistikos studijų vadovė - doc. dr. Dalia Kiseliūnaitė) ir lietuvių filologijos ir etnologijos studijas. Taigi mokome ne tik lietuvių kalbos, bet ir latvių kalbos, istorijos, kultūros bei lietuvių etninės kultūros dalykų. Etnologijos studijos Klaipėdos universitete neapsiriboja teorinėmis disciplinomis, didelę dalį sudaro pratybos, skirtos praktiniams dalykams - dainavimui, muzikavimui, pasakojamojo folkloro interpretavimui, praktinei tautodailei. Juk globalizacijos sąlygomis labai svarbu išlaikyti etninės kultūros gyvąją tradiciją. Tik gaila, jog susirenka nemaža dalis atsitiktinių studentų. Antrą dešimtmetį Lietuva (kaip ir daugelis pokomunistinių šalių) išgyvena pilietinio, tautinio nihilizmo laikus, tad nedaug tėra stojančiųjų į lituanistiką, gabūs jauni žmonės renkasi madingas vadybos, užsienio kalbų studijų programas. Vienas jaunas mokslininkas sakė: "Kas įrodė, kad lietuvių kalba ir istorija yra vertybė"? Mums to įrodinėti nereikia. Prisiminkime Ciceroną: "Žmonės, nežinantys istorijos, yra vaikai". Žinodami istoriją, galime šiek tiek prognozuoti ateitį - matyti, kas darosi su kalba, kaip ji keisis. Kalbos istorija reikalinga ir dabartinei kalbai.

Pasitaiko kalbininkų, taisančių visai gerus kalbos dalykus, mat labai baidomasi panašumo į slavų ar germanų kalbas. Kai ko nežinodamas, iš kalbos gali išmesti vertingų dalykų - kaip sakoma, iš vonios su vandeniu kūdikį išplauti.

Bet dėstytojai dirba ir mokslinį darbą?

Taip. Rašo straipsnius, knygas ar kuria vadinamuosius projektus. Šiuo metu keletas katedros darbuotojų drauge su Baltistikos centru rašome baltų kalbų žodyną. Daugeliui šis darbas atrodo nepadaromas, išties labai didelis ir sudėtingas: į vieną krūvą reikia surinkti visus baltiškus žodžius - lietuviškus, latviškus, prūsiškus. Tačiau koks malonumas tirti ir atrasti! Tik kur to laiko nusipirkti?..

Kalbos mokslas dažnai lyginamas su matematika. Kodėl?

Kalbotyrai reikia logiškos galvos ir mažiau žaismės ar to stebuklo, kuris gimsta literatų galvose. Kalbiniai dalykai paprastai gerai sekasi tiems, kuriems mokykloje sekėsi matematika. Kai baigiau vidurinę mokyklą, svarsčiau, kur stoti: į matematiką ar lietuvių kalbą. Jaučiu didelį malonumą ieškodama šaknų, galūnių, smagu kirčiuoti. Man mažiau duota fantazijos, todėl aš nemokėjau gražiai parašyti rašinėlių. Kai gilinuosi į žodžių istoriją, pamatau žmonijos mąstymą, gyvenimo būdą.

Apie ką galvojate eidama susitikti su studentais?

Paskaita - įdomus žanras. Čia svarbu ne tik faktai, bet ir emocija. Istorija mane jaudina - tuo noriu užkrėsti ir savo studentus. Daug metų dėstydama tą patį dalyką, dviem akademinėms valandoms kartais ruošiuosi 10 valandų. Į paskaitą einu norėdama ne tik ką nors pranešti, bet ir nudžiuginti. Visada keliu sau uždavinį klausytojus bent kartą prajuokinti. Juk dėstytojas - savotiškas artistas... Jis tarsi scenoje. Nepaprastai malonu, kai tave girdi, susidomi, klausia.

Kai užsimezga tarpusavio ryšys...

Kai daliniesi su žmonėmis, jie pasidaro brangūs, pradedi mylėti juos. Ypač tuos, su kuriais rašai mokslinius darbus - kursinius, bakalauro. Kai daug bendrauji, kai pajunti, kad tave supranta, studentai pasidaro kaip giminaičiai, draugai. Lygiai taip už rankos mus vedė mūsų pedagogai, o juos - kiti... Matai, susidaro labai graži grandinė. Tuos dalykus žmonės visada žinojo. Kaip gerai romėnų yra pasakyta: "Duodu, kad duotum".