Dalia Kužmarskytė norėtų, kad žiūrovai pamiltų jos Eglę

- Klaipėdą ir Vakarų Lietuvos kurortus jau penktą kartą aplanko Tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis "Muzikinis rugpjūtis pajūryje". Ši graži tradicija džiugina klaipėdiečius ir poilsiautojus. Dėl festivalio žiūrovų, mes, artistai, daug dirbame vasarą. Ir ši savaitė nėra išimtis. Repetuojame po du kartus per dieną. Tiesa, antradienį turėjau poilsio dieną. Kompozitorės Audronės Žigaitytės operos "Žilvinas ir Eglė" premjeros vyks rugpjūčio 22 ir 24 dienomis. Ruošdama Eglės vaidmenį labai įsijaučiau, tiesiog pasinėriau į jį. Šiuo metu man atrodo, kad opera yra puiki.

- Kuo jums įdomus Eglės vaidmuo?

- Iki Eglės buvo visai kito tipo vaidmenys - nuo raganų iki Karmen. Niekada neteko scenoje įsijausti į švelnios mergaitiškos meilės jausmus. Eglė - būtent tokia. Be to, neįsivaizduoju šiai operai kitokios muzikos. Man atrodo, vaidmeniui tinka ne tik muzika, bet ir Vinco Mykolaičio-Putino žodžiai. Operoje yra tiesiog sukrečiančių vietų. Be to, šiuolaikinėje operoje gal ir sunkiau dainuoti, bet įdomiau. Daug reikšmės turi ir geras partneris. Turiu galvoje jo žmogiškąją šilumą, nes dažnai solistai prisidengia aktorine technika. Toks solistas nors ir idealiai atlieka vaidmenį, bet jame nėra šilumos. Man regis, ir žiūrovai tai pajaučia. Šioje operoje esu sužavėta Vytautu Juozapaičiu. Partneris labai muzikalus ir jausmingas. Dar yra vienas labai svarbus momentas ruošiant Eglės vaidmenį - juk niekas iki šiol nėra atlikęs tokios operos. Vadinasi, kuri kartu su muzikos autore ir kitais žmonėmis, kurie stato veikalą.
Tačiau kartais atsitinka taip, kad artistams patinka spektaklis, o žiūrovams - ne. Norėtųsi, kad premjera patiktų ne tik operos dalyviams, bet ir nenuviltų pirmųjų klausytojų.

- Kada supratote, kad jums reikia pasirinkti sceną?

- Aš labai norėjau būti aktore, bet... nedrįsau. O į muzikinį gyvenimą atėjau atsitiktinai. Tiesiog palaikiau draugei kompaniją. Mudvi mokėmės K. Donelaičio vidurinėje mokykloje. Po aštuonių klasių draugė įkalbėjo laikyti stojamuosius egzaminus į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Nors nebuvau baigusi muzikos mokyklos ir niekada nemaniusi apie dainavimo mokymąsi, tapau "šimkute". Aišku, su tokia moksleive buvo vargo. Dėstytoja mane gaudydavo, kad nusivestų į pamoką. Buvo neįdomu - nieko nuostabaus, nes pasirinkau specialybę negalvodama. Ir tik antrame kurse, kai konkurse tarp Lietuvos jaunųjų solistų užėmiau trečiąją vietą, pradėjau kitaip žiūrėti į savo pasirinktą specialybę. Tai ir nulėmė, kad tęsiau studijas Vilniaus muzikos akademijoje. Dainavimo mokiausi pas Reginą Maciūtę. Ir štai Muzikiniame teatre jau baigiasi mano septintasis darbo sezonas. Pradžia buvo labai sunki. Gelbėjo tai, kad gaudavau vaidmenų. Labai daug padėjo koncertmeisterė Violeta Pečiulienė. Tai padėjo nesustoti. Solistui labai svarbu kuo daugiau būti scenoje. Kai būna toks tarpas, jog nereikia repetuoti, man pasidaro negera. O kai žinau, kad po paskutinio vaidmens eis kitas - neapsakomai smagu gyventi.

- Kokia svajonė vis kirba galvoje ir ar norite ją žūtbūt įgyvendinti?

- Dar studijų metais susidomėjau Gliuko opera "Orfėjas". Joje gali dainuoti mecosopranas ir tenoras. Dieviška muzika. Apskritai, senovinėje muzikoje yra daug jėgos ir ypatingos didybės. Pirmą kartą "Orfėją" mačiau koncertiniame variante. Dainavo Algirdas Janutas ir Gintarė Skėrytė. Dar šią operą teko girdėti per muzikinį televizijos kanalą. Beje, su puikiu dainininku, žinomu garsiausiose Europos scenose, teko dainuoti Karmen partiją. Su juo puiku dirbti scenoje.

- Žiūrovas mato tik artistų blizgesį, bet yra ir sunkioji darbo pusė - repeticijos, spektakliai, kurie atima savaigalius ir vakarus. Koks poilsis padeda jums atgauti jėgas?

- Mudu su vyru smuikininku Zigmantu Brazausku auginame dvylikametį sūnų Nerijų. Mums labai gera būti trise. Nevertėme sūnaus muzikuoti. Jam patinka laisvalaikį skirti sportui. Aš noriu, kad jis laisvai rinktųsi pomėgius. Mat mane auginusi močiutė buvo labai griežta. Ji taikė "geležinę" discipliną. Nepasakyčiau, kad tai nedavė naudos. Bet noriu, kad mano sūnus nejaustų "muštro". Mes visi būnam kartu pirmadieniais. Taip pat susitinkame per pietus. Mėgstu būti ir viena. Jeigu pasitaiko reta galimybė pasidairyti į kitus menininkus, pasirenku teatrą. Aišku, jei būtų galimybių, norėčiau atostogas praleisti Rytų šalyse.

- O kas laukia po festivalio?

- Pirmiausia - tradicinis premjerinis "balius". Po to su sūnumi skubiai ieškosime visko, ko reikės mokyklai. Po nedidelio poilsio lauksiu kito vaidmens. Rudenį statysime I. Kalmano "Maricą". Turėsiu darbo šioje operetėje. Repetuosiu Maricos vaidmenį. Patinka žinoti, kad po vieno darbo bus kitas.

- Dėkoju. Linkime sėkmės premjeroje ir žiūrovų meilės Eglei.