Daivas Jašinskis: "Užsieniečiai - gerai, bet lietuviai - dar geriau"

- Stato namus, atlieka apdailos darbus, įgyvendina projektuotojų fantazijas. Mano vadovaujamas baras vykdo interjerų darbus, tvarko fasadus. Mes labiau orientuojamės į kavines bei restoranus, į jų medžio apdailą, tačiau nesibaidome ir kitų darbų. Mūsų komandos darbas - "Kurpiai", "West side", "Čili", "Prieplauka", taip pat ir buvęs "Skandalas".

Iš tiesų pasigirti turite kuo. Kokia tvarka jūms atitenka darbų vykdymas?

- Įvairiai būna, dalyvaujame ir konkursuose. Bet paprastai, kai pradedi dirbti su vienu užsakovu, greitai draugystės nenutrauki. Jeigu užsakovui patinka tavo darbas, jis ir kitą kartą renkasi tave. Pavyzdžiui, iš pradžių įrengėme Palangos "Šachmatinę", paskui tiems patiems savininkams - Klaipėdos "Čili".

Kas yra jūsų sėkmės raktas?

- Svarbiausia gal tai, kad mes viską stengiamės atlikti laiku, niekada nevedžiojame užsakovo už nosies. To griežtai reikalauja ir generalinis direktorius Rimas Beinoras, ir aš. Esame lojalūs, jeigu klientas neturi lėšų prabangai, mes kartais tai atliekame savo lėšomis, tai tarsi mūsų dovana. O dar kitas svarbus dalykas - patirtis. Nors firma nėra labai sena, jai tik šešeri, aš pats statybos darbuose, esu galima, sakyti veteranas.

Tai nuo mažens plaktuku mojuojate?

- Ne. Vaikystėje piešiau dangų, lėktuvus, norėjau būti lakūnu, vėliau jūreiviu. Iš Gargždų išvažiavau po aštuonių klasių. Mokiausi Klaipėdos politechnikume elektros pagrindų, vėliau daugiau apie ją sužinojau Kauno politechnikos institute. Baigęs tvarkingai dirbau elektriku, žaibišku greičiu kėliau kvalifikacijas. Viskas klostėsi labai gerai. Statybos darbai paviliojo ir atsitiktinai, ir ne. Mano senelis - stalius ir tėvas nagingas, tekdavo talkinti, mačiau, kas kaip daroma. Kartą vienas draugas, tik prasidėjus kooperatyvų laikams, pasiūlė drauge remontuoti butus. Patiko man šis pasiūlymas, juolab kad viliojo didesni pinigai. Laikui bėgant pamaniau, kad galiu ir savarankiškai dirbti.

Rodos, nesate diplomuotas dizaineris, tačiau jūsų vadovaujamo kolektyvo darbas - aukščiausio lygio.

- Pirmiausia reikia pasakyti, jog mes viską vykdome pagal projektus. Tačiau daug kas priklauso nuo apdailos darbuotojų sumanumo, kruopštumo ir fantazijos. Kartais net pats stebiesi, kai didelių ambicijų vedinas padarai iš pirmo žvilgsnio neįmanomus dalykus...
Mes dirbome Vokietijoje, įrenginėjome vieną restoraną. O ten mus pakvietė po to, kai atlikome darbus Palangos "Boogie woogie" restorane. Užsieniečiai yra labai siauros specializacijos: jei žmogus kloja grindis, jis negali nei sienų dažyti, nei kitų darbų atlikti. Ir darbo spartumas kitoks. Mūsiškiai - universalūs, ir dirba kaip bitės. Užsieniečiai gerai, bet lietuviai - dar geriau.

Jūs žinomi tik Vakarų pakrantėje?

- Ne. Mes jau senokai keliaujame po visą Lietuvą: Vilnius, Kaunas, Druskininkai, Marijampolė. Mūsų siekiai dar didesni - Maskva, Minskas, Liepoja...

O jūs pats kokioje aplinkoje gyvenate?

- Su šeima, žmona Egle ir šešiamete dukra Urte, gyvename bute. Kada nors, tikiuosi, turėsime ir nediduką nuosavą namelį. Man labiau prie širdies klasika. Aš ne prieš moderną, tik jį gali sau leisti daug uždirbantis žmogus, kuriam nieko nereiškia kas keleri metai keisti namų interjerą. Man patinka šiltos, pastelinės spalvos. Labai nemėgstu rožinės spalvos, gal nuo kooperatyvo laikų, kai daugiausia butus puošdavome rožinio gipso ornamentais. Man turi būti jauku, ramu ir gera. Ir ne tik namuose, bet ir tose vietose, kur dirbo mūsų žmonės.