Daiva Nakrošienė: "Ko nepajėgia ministerijos, padarys paprasti žmonės"

Nes nėra piniginio atlygio. Kai duodi skauto įžodį, tavęs klausia: "Kokios materialinės naudos tikiesi?", ir tu sakai: "Jokios." Tai yra tarnystė. Tapau RS (euroskautai - katalikiškos pakraipos tarptautinis skautų judėjimas, jo centras yra Paryžiuje. - Aut. past.), tai reiškia, kad paskyriau save skautybei visam gyvenimui. Ir jei paprašiau tokio įvertinimo, dabar nėra kur trauktis. Tai mano misija. Pareigas aš, aišku, vėliau perduosiu kam nors, bet vis tiek ką nors darysiu.

Kaip susidomėjote skautybe?

Ką tik buvau baigusi bibliotekininkystės studijas Vilniaus kultūros mokykloje, įsidarbinau Žemės ūkio technikume bibliotekininke. Klaipėdoje susipažinau su Edita Riaubaite, kuri tuo metu studijavo pedagoginiame institute. Ji kartą man sako: žinai, prieškariu buvo tokia Sofija Kymantaitė, Čiurlionio sesuo, skautė. Sako, viskas atsikuria, turi ir skautai atsikurti. Nuėjom į Sąjūdžio būstinę. Čia mums pasakė, kad vienos mokyklos direktorius iš tiesų atkuria skautybę. Nuėjom pas jį, stovim už durų ir galvojam - koks čia dėdė ateis, mums įdomu bus ar ne. Ir ateina švilpaudamas toks vyrukas su džinsiukais, kuprine ant pečių. Klausia, ko čia laukiat? Pakvietė į kabinetą, paleido "Bitlus". Pasirodo, direktorius, - juokiasi.

Kas toks?

Tai buvo velionis Rimas Ulevičius, 7-osios vidurinės mokyklos direktorius. Sako, kaip tik žygis organizuojamas į Medvėgalio kalną. Nuo to žygio ir prasidėjo pirmoji pažintis su skautybe, o paskui vis gilyn. Vėliau dalis žmonių atsitraukė, bet man kažkaip niekas nesutrukdė. Ir vyras palankiai žiūrėjo, ir dukra paskui įsitraukė.

Kada skautės įžodį davėte?

1989 metais kovo 27 dieną. Tais metais buvo pati skautybės atgaivinimo pradžia, duodami pirmieji skautų įžodžiai. Man teko garbė įžodį duoti su didžiais vyrais, kurių su mumis jau nebėra - Vytautu Šliogeriu, Rimu Ulevičiumi. Kartu buvo ir Vytautas Bajoras, Raimundas Praleika. Tai asmenybės, kurios labai daug davė vaikams; dovanojo jiems nuotykį, sugrąžino Lietuvai skautybę.

Mūsų įžodžius priėmė dar prieškario skautas Pijus Ambrozaitis. Tai buvo nepaprastas įvykis mano gyvenime - tų vyrų pasitikėjimas mumis. Mums su Edita patikėjo vaikus, mes tapom vadovėmis.

O vyrą sutikote jau davusi įžodį?

Taip, Sigitas jau žinojo, ką į žmonas ima, tad paskui negalėjo skųstis, kad žmonos nėra namuose, nes nuolat žygiuose, - juokiasi.

Neužsikrėtė skautybe?

Ne. Jis - kitoks. Meniškos sielos, dailininkas. Buvo surengęs net kelias parodas, bet dabar nebetapo - nusprendė duoną šeimai uždirbti. Man labai gaila, bet aš turiu viltį, kad išauš diena, kai jis dar paims teptuką į rankas, nes turi tam talentą.

O dukra - skautė?

Taip, Sida skautauja nuo 7 metų. Dabar ji jau pereis į vyresniųjų skaučių "Židinį". Ir jai būna nelengva. Susiduria su tuo, ką reiškia vadovauti ir būti atsakingam už kitus; ir tuomet, kai jie nevykdo pareigų. Nuo mažų dienų žino, ką reiškia įsipareigoti, bet kartu - tai nepakartojamas nuotykis. Ir ta tarnystės saldybė.

Lengviau, kai šeimoje yra bendraminčių.

Taip, dviese galim pasidalinti įspūdžiais, pasitarti, pasidžiaugti. Būta ir ašarų. Sunku skautų šeimoms, todėl, kad mūsų dažnai nebūna. Žiūrėk, tai pasitarimas koks, tai žygis. Kartais jie nesupranta, kodėl negali kartu eiti. O todėl, kad čia merginų žygis, todėl, kad mūsų skautiškos šakos - vaikinų ir merginų - yra atskirai.

Einate į žygius be vyrų?

Taip, nes tuomet visai kitas ugdymas. Paauglės neatsiveria, kai kartu yra vaikinukai - prasideda konkurencija, mėginimas pasirodyti geresne nei esi. O kai yra vienos, būna savimi. Vaikinai tuoj bėga malkų, užkaisti vandens, o čia viską turi pačios išmokti.

Juk keliauti vienoms gali būti nesaugu.

Saugumo klausimas išties labai opus, bet visada patikriname vietas, kuriose apsistosime. Kartą atradome poilsinę, atrodė tokia rami, bet naktį kažkas atvažiavo ir ėmė puotauti; turėjom sprukti. Viskas baigėsi laimingai, bet padarėm išvadą, kad negalim statyti palapinių matomose vietose, turim išlikti nepastebėtos. Turime sutartinį ženklą, kurį gavusios tyliai, be jokios panikos turime susipakuoti kuprines ir per minimalų laiką dingti iš tos vietos. Skautas turi būti viskam pasiruošęs.

O kaip su mažesniųjų vaikų grupėmis?

Su mažaisiais apsistojame privačiose sodybose arba šalia jų iš anksto susitarę su šeimininkais. Yra labai daug gerų žmonių, kurie mus priima.

Kaip atsilyginate?

Geraisiais darbeliais. Šiais metais Lapiuose prie piliakalnio mus buvo priėmęs anglas Deividas Holliday, karininkas, tarnavęs NATO pajėgose. Šiuo metu jis pensininkas ir turi sodybą prie Lapių piliakalnio. Mergaitės padėjo malkas sunešti, šieną grėbti. Mes nepaprastai dėkingos visiems priėmusiems žmonėms; jie net neįsivaizduoja, kiek daug dovanoja vaikams.

Ar nesunku prie civilizacijos patogumų įpratusiems vaikams ištverti 10 dienų žygį?

Tai iššūkis vaikams, didžiulis nepatogumas - kartais ir man skauda šonus miegoti palapinėj, - juokiasi. - Bet prisitaikom. Mes net dušus miške pasidarom. Pasikabini tokį baką, atsisuki - ir bėga vanduo. Gali vandenį dar pasišildyti ant laužo. Būna ir užuolaidėlės, lentynėlė muiliukui pasidėti, grotelės kojelėms.

Pagal metodiką iš karto ir negalima į stovyklą. Būdavo, jei labai prašo, priimam į stovyklą, o po to pasirodo, kad per sunku, pasitraukia. Gal taisyklių išsigąsta.

Skautės ištisus metus mokosi, ruošiasi stovyklai, kuri yra metų įvykis, kur viskas, ką išmokai, yra panaudojama.

Kaip sudominate mažuosius, kad nenorėtų pabėgi namo?

Skautybės pradininkas lordas Baden Powellas suprato, kad mažesniems vaikams, kurie mėgsta fantazuoti ir dar nelabai nori būti savimi, o kažkuo kitu, reikia didesnio nuotykio. Jis kreipėsi į savo draugą indą Kiplingą ir paprašė, kad sukurtų knygą, kurią galėtų pritaikyti vaikams skautauti. Ir Kiplingas sukūrė džiunglių knygą apie Mauglį, o lordas tą knygą pritaikė kaip metodą mažiesiems. Mažieji žino, kad visi jie - vilkiukai, gyvena džiunglėse gaujomis, o jų vadas yra Akela. Jo padėjėjai tik mums, tėvams, yra asistentai, o vaikams jie - Balu ir Bagyra. Pavyzdžiui, religinis asistentas Evaldas yra Balu. Vaikai tą priima kaip žaidimą, bet kartu išmoksta fantastinių dalykų. Akela juos moko džiunglių taisyklių, pavyzdžiui, kad Banderlogai yra blogai, nes jie netvarkingi, nes jie neturi įstatymų ir daro blogus dalykus. O Balu yra išmintingas - ir jo klauso.

Ką duoda vaikams skautybė?

Nepastebimai, po truputį jie išmoksta pažinti save, valdyti, atranda savo pašaukimą. Tai gyvenimo mokykla, kurioje išmoksti ne tik kaip miške išgyventi ar laužą kurti, bet ir kaip buitimi rūpintis, maistą gaminti, pažinti gamtą, pasirūpinti esančiais šalia.

Visi mes krikščionys, o Dievo pajutimas ateina per gamtą. Nuo pat pirmųjų skautavimo metų su mumis kartu yra broliai pranciškonai Astijus, Gediminas, Paulius, Evaldas ir veda kaip šventas Pranciškus Dievą matyti, tarnauti. Nemoku pasakyti, kiek daug mes gaunam. Ir kai suvoki, kad tai Dievo dovanos tau, supranti, kiek daug pats turi kitiems atiduoti.

Esate Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Bibliotekų ir kultūros valdybos skyriaus vedėja. Kaip viską spėjate?

Darbas bibliotekoje man irgi labai brangus, mielas. Daugeliui gali atrodyti, kad bibliotekininkystė neįdomi specialybė - sėdi prie knygų, knapsai, bet taip nėra. Čia realizuojasi mano svajonė, kad biblioteka būtų gyvas organizmas, kultūros traukos centras. Ir kai matai, kad tai pavyksta padaryti, kad žmonės džiaugiasi parodomis, renginiais, knygų pristatymais, projektais, - taip gera. Čia noris atiduoti daug savęs, ir ten norisi... Reikia gerai suplanuoti, nešvaistyti laiko. Kai dirbu, tai dirbu, o savaitgaliai - skautams, atostogos - skautams...

O kas vyrui?

Turiu prisipažinti, kad Sigitui lieka labai nedaug, - juokiasi. - Vakarais po darbo stengiamės pabūti kartu - ar į kokią parodą nueiti, ar su dviračiais prie jūros numinti. Kartais vakarienę skanesnę paruošiu... - šypsosi.

Girdėjau, su dukra labai mėgstate sendinti daiktus.

Taip, dekupažo technika puikiai tinka dovanoms, - šypsosi. - Prieš keletą metų galvojau, ką Jūros šventei su skautėmis galėtume padaryti nesudėtingo. Kaip tik ėjau pro dekupažo parduotuvėlę. Užėjau, ir jos savininkė maloniai papasakojo, kaip tai daroma, ir mes su dukra pridarėme labai daug akmenukų. Mums labai pasisekė, nes mes labai daug jų pardavėme mugėje - surinktų lėšų beveik užteko vasaros stovyklai. Paskui primiršom šį užsiėmimą, o kai vėl žygiui prireikė pinigų, prisiminėm, - juokiasi. - Dabar jau ir mano mama užsikrėtė. Mūsų namuose ir staliukai, ir dėžutės, ir pakabos sendintos. Pačių pagamintas dovanėles dovanojame sodybų, kuriose apsistojame šeimininkams.

Jūs klaipėdietė?

Taip, bet gyvenau ir Suvalkijoje. Buvau paauglė, kai persikėlėm į Vilkaviškį, nes mama pakeitė darbą. Buvo labai sunku, nes aš kalbėjau žemaitiškai, ir kai tik pradėdavau atsakinėti, visi imdavo juoktis. Pradėjau bijoti atsakinėti, tad teko išmokti lietuvių kalbos. O kai grįžau į Klaipėdą, jau juokėsi čia, nes kalbėjau nebe žemaitiškai, o suvalkietiškai, - juokiasi.

Iš kur tas potraukis žygiams - iš mamos?

Gal. Jaunystėje mano mama plaukiojo ir baidarėmis, ir orientavimosi sportą mėgo. Dabar mano mama labai savarankiška, gyvena viena, užima vadovaujamas pareigas. Bet kartu ji labai ekstravagantiška, moderni. Tai moteris, į kurią pažiūrėję žmonės nebijo senatvės. Aš tokia nesu. Man ji sako: tu pilka pelytė. Bet man norisi kitokį grožį atrasti gyvenime.

Nepriekaištavo, kad po miškus su kerziniais batais lankstot?

Labai bijojo, kad nepasirinkčiau vienuolės kelio, nes daug skaučių yra į vienuolynus išėjusių, ir kažkodėl jai buvo kilę įtarimų dėl manęs, - juokiasi. - Nežinau, ko čia bijoti. Sesės vienuolės yra užauginusios save iki begalinio dvasinio grožio ir dovanoja save kitiems.

Laužą tikriausiai įžiebtumėte per kelias sekundes. Kas jums buvo iššūkis skautiškame gyvenime?

Per lietų ir laužą užkurti iššūkis, - juokiasi, - bet sunkiausia buvo panerti su akvalangu. Pradžioje atrodė, kas čia tėra - su dideliu džiaugsmu užsidėjau naro įrangą, kliunktelėjau į vandenį, o tada supratau, kad man panika, kad dūstu. Pirmą kartą panėriau Plateliuose. Antras nardymas buvo Italijoje, piligriminės kelionės su onkologiniais ligoniais metu. Galvoju, vieną kartą nėriau, dabar bus viskas gerai. Bet antrą kartą mane ištiko tas pats. Instruktorė Serena suprato, kad man negerai, panėrė po manim ir pažvelgė tiesiai į akis. Aš pro visus tuos akinius pamačiau jos akis, ir atėjo toks pasitikėjimas tuo žmogum, ramybė. Mes panėrėm ir praplaukėm visą maršrutą, nes žinojau, kad šalia yra žmogus, kuris mane veda. Aš įveikiau save, nugalėjau erdvės baimę dėl to grožio.

Skautės mergaitės taip pat mokosi nardyti?

Stovyklų metu skautės gali įgyti įvairiausių specialybių, kokių tik yra gyvenime. Yra gamtininkai, medikai, fotografai, o pastaruoju metu išpopuliarėjo naro specialybė, nes brolis pranciškonas Evaldas, mūsų religinis patarėjas, yra naras. 2008 m. vasarą Plateliuose surengtoje specialybių stovykloje visi veržėsi pamatyti povandeninį pasaulį. Evaldas moko vaikus ne tik dvasinių, bet įvairiausių skautiškų dalykų, veda mokymus apie gamtą, moko pažinti augalus, žuvis. Dabar jis kuria filmą apie Minijos upę.

Su vaikais daug keliaujate po svečias šalis. Nekilo noras pasilikti kur nors?

Didelė dovana, kad gali išvažiuoti į svečias šalis, pažinti jų kraštą, kultūrą. Bet kaskart grįžusi vis labiau pajuntu savo krašto savitumą, subtilumą. Tada galvoju, kokia esu laiminga, kad gyvenu Lietuvoje. Turiu didžiuotis, rodyti pasauliui, kad ir mano kraštas gražus.

Kokią turite svajonę, na, be tos, kad vyras vėl pradėtų tapyti?

Mano svajonė, kad Klaipėdoje iškiltų Šv. Pranciškaus onkologijos centras, ir kad tai, ko nepajėgia ministerijos, padarytume mes, paprasti žmonės. Labai noriu, kad žmonės patikėtų, jog tai įmanoma, ir įneštų tik nedidelį indėlį, nes jei žmonės pastatė katedras, tai tas namelis su baseinėliu - juokas. Labai apsidžiaugiau, kad brolis Benediktas pakvietė savanoriauti "Vilties bėgime". Kartais negali pinigais padėti, tai bent rankomis ar liežuviu savo... - šypsosi.