Daiva Ložytė: apie moteris, pilnas miltų

Gal tai yra tąsa prieš porą metų sukurto ciklo "Lėlės". Čia yra tikros, moteriškos būsenos. Viena sėdinti, kita besiilsinti, trečia - tiesiog romi. Visoms moterims tos savybės būdingos. O jų drabužių raštai tokie randasi savaime. Man jų kūrimas - didžiulė meditacija.

Kiek tose "monose" yra tavęs, autobiografijos, žmogiškų savybių?

Šiaip nesudedu asmeniškumų į savo darbus; kažkas ateina iš vidaus, man norisi moterį daryti būtent tokią. Galbūt tik kitas pamatys, kiek čia mano grynojo "aš". Darbų buvo dvylika, deja, būna taip, kad kartais reikia netikėtai atsisveikinti. Atėjo žmogus ir dvi skulptūros iškeliavo su juo.

Darbo gimimą palyginai su žmogaus gimimu.

Tai yra tas pats. Atsiranda koks nors žmogus šalia tavęs, susižavi juo, gimsta aistra, meilė, seksas; paskui jauti, kad pastojai, tavyje kas bręsta. Lygiai taip pat kūnas - pilnas minčių. Visi menininkai nešioja viduje didelį sunkumą ir parodos yra balasto atsikratymas. Išraiška to, ką viduje nešiojai labai daug metų. Kai kurių minčių nenulipdysi, nenupieši. Padarai kolekciją, darbų grupę, tai ir yra tas gimimas. Bet tai tęsiasi ilgą laiką, nuo tų minčių pykina, negali nei miegoti, nei valgyti, jautiesi tarsi persekiojama. Tai yra vargas, išprotėt galima. Jeigu mintis stipri, tai pati išsiveržia. Pasiimu molio gabalą ir sulig kiekvienu darbu apsivalau. Išeina tas visas sunkumas.

Minkai molį dvidešimt penkeris metus. Niekada nebuvai su juo susipykusi?

Visą laiką jame atrandu ką nors naujo. Tai man - iššūkis. Molis beveik nesuteikia pasirinkimo; ne visada išeis, kaip nori. Bet pykti? Niekada. Jeigu pyksti, neik prie molio. Savo mokinukams sakau - molis yra šventas dalykas.

O kai buvau Riūgeno saloje, leidau sau pabandyti grafikos techniką. Nežemiškai simpatiškus salos žmones, pas kuriuos gyvenau, perkėliau į monotipijas. Jos buvo rodomos Bergeno nacionalinėje galerijoje.

Jeigu lietuvis perka molinį daiktą, tai ąsotį ar dubenį. Ar jautiesi įvertinta, nes kaip suprantu, tavo kūrybą užsienyje labiau perka?

Kodėl? Ir čia perka, nes mano visi daiktai yra funkcionalūs. Į mano "moteriškes" gali daiktus įdėti, merkti gėles. Visos skulptūros - indai iš dviejų ar daugiau dalių. Kai ateina pirkėjas, juokais klausiu, kodėl kruopas pila į stiklinį indelį ar skardinę. Stovėtų virtuvėje tokia maloniai čiuopiama moteris, pilna miltų. Kaifas. Tai yra pojūtis ir žaidimas, visai kita energetika.

Vis dėlto tavo darbų ciklus siečiau su gyvenimo etapais. Man labai patiko tavo juoda keramika su spygliais ir dygliais. Ar gyvenimas tave kaip deimantą nušlifavo, kad neliko briaunų?

Baigėsi šitas etapas. Žinai, per laiką du žmonės šlifuojasi vienas į kitą, tu būni su ragais ir nagais, o paskui supranti, kad visa tai yra taip menka, beprasmiška - tie visi dygumai. Pasidaro ramu, nebedarai nesąmonių. Mano moterų formos aptakios.

O kur agresija, impulsai, instinktai?

Aistra veržiasi, kai jas darau. Jeigu kas pamatytų, kaip aš dirbu, sakytų: "Kas su ja vyksta?". Tuo metu visas kūnas kaista, užmirštu, kas aplinkui. Kaifuoju, visa degu.

Gražiai degi, nes neatgrasei nuo meno savo vaikų.

Teklė muzikuoja. Tai yra ir mano didžiausias džiaugsmas, nes myliu muziką, kaip meninė išraiška ji yra pats didingiausias dalykas. Ir labiausiai veikiantis, ko gero. Sūnus Jokūbas taip pat muzikavo devynerius metus, tačiau pasirinko dizaino studijas Dailės akademijoje.

Ar tavo kūrybą kas nors kritikuoja? Girdėjau tik liaupses, nuostabos šūksnius ir atodūsius.

Gal į akis man nepasako, kokį mėšlą tu čia darai? Šiaip girdėjau gražių atsiliepimų apie mano darbus, kad energetiškai gerai veikia. Skulptoriai sako, jog galima lieti formas iš mano "moteriškių", kad jos labai skulptūriškos, o nuotraukoje atrodo monumentalios.

O ką pati sau prikištum?

Kad per visą savo kūrybinį laikotarpį, kai minkau molį, nesusikūriau nei gerovės, nei geros dirbtuvės. Jeigu man reikia didesnės krosnies, visada pas ką nors prašausi. Batsiuvys be batų.

Menininkai nebūtų savimi, jeigu neturėtų trenktumo...

Trenktumas tuo ir pasireiškia, kad galiu dirbti iki išnaktų, neatsiliepti į draugų skambučius, kvietimus. Jie nesupranta. Yra pasakymas: kas nemoka ilsėtis, tas ir dirbti nemoka. Nežinau, ar man tai tinka. Darbas man yra gėris, kvėpavimas. Kai labai pavargstu, išvažiuoju į gamtą - ten, kur galiu rankas panerti į žemę, maudytis lediniame šaltinyje.