Dainius Skinderis mums labiau pažįstamas kaip grupės "Pikaso", kuri savo muzikinę veiklą baigė daugiau nei prieš trejus metus, narys. Nors šiuo metu klaipėdietis dainuoja grupėje "Raketa", didžiąją laiko dalį praleidžia... už prekystalio.
"Pasibaigus vasaros sezonui, muzikinė veikla pritilo. Tad dabar esu atsidavęs tik verslui, - sako dainininkas. - Tačiau dainuoti noriu", - priduria. Dvidešimt septynerių metų Dainius, paklaustas, ko labiau šiandien trokšta - būti sėkmingu verslininku ar sėkmingu dainininku, atsakė diplomatiškai: "Norėčiau tapti sėkmingu verslininku. Tuomet galėčiau investuoti į muzikinę karjerą ir tapti sėkmingu dainininku."
Kaip kilo idėja pradėti savo verslą?
Dvi parduotuvės priklauso visai mano šeimai: mamai, tėčiui, seseriai ir man. O idėją kuo nors prekiauti apie šešerius metus brandino mano tėvai. Mano mama apie dvidešimt metų dirbo medicinos seserimi, tai pensiją tikriausiai gaus neįspūdingą. O tėvas visą savo gyvenimą vertėsi kaip išmanydamas. Septyniolika metų prekiavo važinėdamasis į Vokietiją. Gyveno tai Lietuvoje, tai - ten. Verslų yra nemažai išbandęs. Turi, kaip sakoma, prekybininko gyslelę.
O jūs?
Manau, visko galima išmokti. Mes esame pasidaliję tam tikromis sritimis. Pavyzdžiui, mama labiau užsiima buhalterija, aš - vadyba. Dvi tris dienas per savaitę dirbu parduotuvėje.
Stovite už prekystalio, siūlote pasimatuoti... Kaip žinomam dainininkui - nieko čia tokio?..
Aš esu laisvas ir bendrauti mėgstantis žmogus. Nesu samdomas. Dirbu pats sau. Ši veikla man labai įdomi.
O kokia būna žmonių reakcija?
Atpažįsta. Drąsesni prieina, paklausia: "Tai ką čia darai? Kodėl nedainuoji?"
Iš žinomo žmogaus labiau perka?
Sunku pasakyti. Nesijaučiu toks jau labai žinomas. Jei būčiau krepšininkas, tikriausiai labiau pirktų, - šypsosi. - Juk ne visi žavėjosi ta muzika, kurią anksčiau atlikdavau. Ne visi alpsta nuo tos, kurią atlieku dabar.
O ateina vien į jus pasižiūrėti?
Būna ir tokių, - juokiasi.
Tai kaip sekasi tas "biznis"?
Verslininkai žino - tokio pobūdžio "biznis" iš pradžių dažniausiai būna nuostolingas. Bet sakau nuoširdžiai: maniau, kad bus dar sudėtingiau. O šiuo metu viskas krypsta į gerąją pusę.
Jūsų tėvas irgi turi gerą balsą, jaunystėje grojo mušamaisiais, gitara ir netgi dainavo grupėje, tačiau dainininku netapo.
Taip, jis iki šiol kremtasi, kad nepavyko išvykti į Maskvą ir mokytis muzikos.
Davė jums Dainiaus vardą. Turbūt kad įgyvendintumėte jo neišsipildžiusią svajonę? O jūs štai - į prekybą...
Aš visada buvau realistas. Jei matau, kad tam tikru gyvenimo laikotarpiu man sekasi muzikuoti - tą ir darau. Jei mažiau sekasi - imuosi kitų darbų. Kol kas matau, kad iš muzikinės veiklos pragyventi nelabai galiu. Bus matyti, kaip čia susiklostys likimas. Aš juk dar labai jaunas, - šypsosi. - Gal mano istorija dar tik prasideda...
Jūsų senelis "prie Smetonos" irgi berods buvo menininkas?
Kokie jo reikalai buvo su muzika, tai aš nežinau... Bet tėvo tėvas tikrai buvo ypatingas - dirbo bokso treneriu, vaidino teatre... Jis, beje, dar gyvas - gyvena Vorkutoje.
Pats po vidurinės norėjote studijuoti architektūrą?
Taip, bet įstoti nepavyko. Vėliau baigiau statybos inžineriją.
O muzikos nesimokėte?
Buvau įstojęs į muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Tačiau netikėtai susirgau plaučių uždegimu, vėliau gydžiausi sinusitą. Ilgai gulėjau ligoninėse. Teko mesti mokslus.
O kaip vis dėlto pradėjote muzikinę karjerą?
Neįstojęs į architektūrą, išvažiavau pas tėvą į Vokietiją. Metus ten dirbau įvairiausius darbus: stačiau, dažiau, kasiau, dirbau sandėliuose... Buvo labai sveika pabandyti, įgyti kitokios patirties. Tačiau taip gyventi aš nenorėjau.
Per gražus grioviams kasti?
(Juokiasi) Nusprendžiau, kad be mokslų nieko nebus, ir įstojau į statybos inžineriją. Ėmiau mokytis. O netrukus netoliese gyvenusi vaikystės draugė, tada, beje, jau žinoma "Mango" narė Viktorija pasiūlė man nusifilmuoti viename jų klipe. Perėjau atranką. Tikau. Nusifilmavome. Taip susipažinau su prodiuseriais Bendžiais. Vėliau jie man pasiūlė dainuoti naujoje jų kuriamoje grupėje "Picaso".
Kokie įspūdžiai išliko iš to laikotarpio?
Smagiausiai buvo išgirsti pirmąją įrašytą savo dainą. Negalėjau atsidžiaugti - mano įrašyta daina! Mano! Su ja ir išpopuliarėjome. Vadinosi "Saulė". Prieš kelerius metus ją mokėjo visi - na, bent jau priedainį. O kai mane ėmė atpažinti gatvėje, irgi džiūgavau. Kaip mažas vaikas. Norėjau būti ir populiarus, ir geidžiamas žiūrovų... - šypsosi.
Ir žiūrovių... Rašydavo graudžius laiškus?
Taip, esu gavęs. Viena mergina laiške pasakojo, kad jos draugė yra mane taip įsimylėjusi, jog jei aš jai nepaskambinsiu, tai nusižudys.
Baisu.
Aš irgi išsigandau. Puoliau skambinti prodiuseriams, tariausi, ką čia daryti. Na, maža ką... Paskambinau aš tai mergaitei. Pakalbėjęs supratau, kad ji visai nesiruošė žudytis. Tenorėjo, kad paskambinčiau. Gudriai sugalvojo... - šypsosi.
Buvote populiarūs. Kodėl išsivaikščiojote?
Tiesiog pavargome. Ir išsisėmėme. Koncertuodavome jau nenoriai. Kartais scenoje pagalvodavau: "Kada tai pagaliau baigsis?" Scena diktuoja savo kainą. Tai sunkus darbas, atsakomybė. Dėl to kenčia ir mokslai, ir asmeninis gyvenimas.
Bet kai neliko "Pikaso", nuėjai dainuoti į "Raketą". Kiek ji dar laikysis?
Čia priklauso nuo žmonių. Kiek jiems reikės - tiek ir gyvuos. Viską parodys parduotų albumų skaičius.
Ar jau atsakėte sau į klausimą: "Ko aš noriu iš gyvenimo?"
Atsakiau, - šypsosi. - Norėčiau gražios šeimos. Geros sveikatos. Na, niekada nesikėsinau į viso pasaulio turtus... Nei namas, nei ten koks nors naujas BMW nėra mano svajonės. Nes tai uždirbama. Namą galima pasistatyti. Aš - šeimos žmogus. Trokštu šeimos.
O ar turite su kuo ją kurti?
(Ilga pauzė) Pasakysime taip. Gyvenu vienas su šunimi Spaiku. Bet mano širdis nelaisva.
Apie asmeninį gyvenimą kalbate atsargiai.
Matote, gyvenime nežinia kaip viskas gali pasisukti. Atrodo, lyg ir viskas gerai klojasi, o paskui... Paviešinti santykiai gali ateity kam nors pakenkti. Noriu nuo to apsisaugoti ir apsaugoti artimą žmogų. Suprantama, jei jau kalbama apie vestuves, vaikus, galbūt tada ir galima būtų papasakoti. O jei dar nieko konkretaus nėra, kam kalbėti.
O vedybos - jos būtinos?
Taip, jei turi suradęs antrąją pusę, - tik prie altoriaus.
Kas, jūsų galva, lemia sėkmingus artimų žmonių santykius?
Visada maniau, kad pasitikėjimas. Tačiau šiandien galvoju, kad vis dėlto tarpusavio supratimas.
Ar atleistumėt mylimam žmogui neištikimybę?
Sunku pasakyti. Pasmerkti kitą visada gali greitai. Bet neištikimybė gali būti ir tavo paties netinkamo elgesio išdava.
Koks jūs žmogus - ramus, pastovus ar maištingas?
Esu linksmas, bet mėgstu ir paliūdėti, net padepresuoti, pabūti vienas, kai noriu ką nors apmąstyti. Kaip sakoma, jausmus ir mintis susitvarkyti. Mėgstu ramybę. Ilgus pasivaikščiojimus pajūriu su šunimi. Esu komunikabilus. Reiklus. Bet ne karštakošis. Tačiau mano kantrybė ne guminė.
Kokį įdomiausią gandą apie save girdėjote?
Kad įsigijau namą su žemės sklypu ir Platelių ežero dalimi. Vienas žmogus rimtu veidu manęs pasiteiravo, kaip man visa tai pavyko nusipirkti. Atseit gal galėčiau patarti - jis irgi norėtų šalia manęs sklypą įsigyti. Buvo labai įdomu tai sužinoti.
Jūratė RAKAUSKAITĖ
Rašyti komentarą