Mano namai buvo priešais Dainiaus, aš jį pirmą kartą pastebėjau su kibirėliu smėlio dėžėje, o jis vėliau sakė mane pamatęs paauglę, avinčią batelius su kulniukais, - juokėsi Vilija. - Jis atrodė patraukliai išprotėjęs, degančiu žvilgsniu, artistiškas, mat abu vaidinome dramos kolektyvuose. Susidraugavome mokydamiesi Kretingos Švento Antano kolegijoje.
Dainiau, kaip vaikinui šauna į galvą studijuoti religinį ugdymą?
Jau turėjau suvirintojo diplomą, dirbau muzikos įrašų studijoje, buvau paragavęs bohemiško gyvenimo. Tėvai nebruko man tikėjimo ir jo neafišuodavo. Iki šiol prisimenu, kaip paauglys perskaičiau knygą "Kas nužudė Romos popiežių?" ir man, paaugliui, Vatikano užkulisiai padarė įspūdį. Vėliau mano draugas ėmė važinėti pas brolius pranciškonus, aš pasekiau jį, tas kamuolys nusirito, net galvojau apie kunigystę. Domino sielovada, man tas puolęs girtuoklėlis buvo įdomesnis ir atrodė turintis daugiau "dūšios" nei fariziejus, baksnojantis į svetimo ydas. Bet juk tai pašaukimas - iki galo ir su viskuo atsiduoti jam, o mane traukė priešinga lytis, tai koks iš manęs kunigas?
Ir tada pamačiau spindinčias it juodi deimantai Vilijos akis... Kai strėlė perveria širdį, negalvoji, ar ta moteris tavo idealas. Ji mane "užkabino", nes tiesiog buvo gera su ja būti, nereikėjo baimintis, apsimetinėti.
Vilija, kaip supratote, kad keistuolis Dainius - jums skirtasis?
Jaučiausi priblokšta, kai pasakė, kad nori su manimi turėti vaikų; jaunystėje visa kinta, taip nestabilu, aš apie tai dar nė negalvojau. O paskui, kai man operavo anginą, Dainius visą naktį išsėdėjo prie mano lovos... Bet santykius reikia kurti, nes labai greitai gali juos sugriauti, yra šimtai būdų...
Kai kas santuoką prilygina sunkiam darbui; kur romantika?
Man labai gera yra sunkiai dirbti. Kartais atrodo - visiškas balaganas, griebiesi už galvos - bet kokie saldūs vaisiai! Mudu po paskaitų ir egzaminų įsidarbinome prekybos centre, kurį tvarkėme po statybų, ir ketvirtą valandą ryto, užsikorę kur ant aukšto, filosofuodavome. Mistiškas jausmas...
Dainiau, motinos, močiutės išlepina vaikinus kaip turkų chanus; kažkodėl jiems atrodo, kad žmonos privalo aplink juos šokinėti. Bandėte kaip nors dildyti Vilijos charakterio briaunas?
Kiaušinienę išsikepu ir pats išsiskalbiu kojines. Jeigu rimtai, pas mus nėra vyriškų ir moteriškų darbų. Vilija manęs nenorėjo pakeisti, nors jos skrupulinga mama siūlė mane paauklėti, kad būčiau tvarkingesnis. Jeigu bandyčiau keisti žmoną, ji būtų jau kitas kūrinys, nebūtų tas žmogus, kurį visa širdimi pamilau. Na, o kai atsirado dvynukės, nebuvo jokių šansų išvengti pareigų, net jei būčiau buvęs kitokios sąrangos asmenybė.
Čia įsiterpia Vilija, sakydama, kad vyras staigmenomis stebina kasdien, neprašomas tempia maisto produktus ir perka moteriškas smulkmenas jai. "Kitos pasigiria, kad vyrai dovanoja gėlių, bet kai pamatau jų kasdienybę, nenorėčiau pasikeisti vietomis."
Ar jūsų, Dainiau, neištiko smūgis, kai sužinojote, kad gims dvynės?
O, prisimenu, kaip ją, trečią mėnesį nėščią, tyrė echoskopu, ir išgirdome: "Štai kojytės, širdelė, va, dar viena širdelė; ieškom trečios!" - tada man per kelius sulinko kojos.
Kai tik mane įleido į gimdymo palatą, pamačiau išblyškusią žmoną ir miniatiūrines būtybes, pajutau, kad jos - MANO, kad esu už jas atsakingas; taip prabudo tėvystės instinktas. Vilija buvo kaip vilkė; nieko nenorėjo prie dukrų prileisti, net močiučių, tačiau manimi pasikliovė. Viena koja ir ranka supdavau vežimą, kita rašiau diplominį darbą. Viskas sekasi geriau, kai mobilizuoji jėgas ir užtenka keturių valandų miego. Pritarčiau, kad Dievas neduoda didesnio kryžiaus, kurio negalėtum pakelti, - šypsosi tėtis.
Ar esate demokratiškas tėtis?
Man buvo labai smagu, kai mano tėtis leisdavo rinktis. Ar dukros manęs prisibijo? Kartais pratrūkstu, nes esu karštakošis, kai grįžtu iš mokyklos, kur tvardžiausi, tvardžiausi... Susizgrimbu, kad iš dukrų per daug reikalauju, balsą pakėliau - einu, atsiprašinėju.
Kuo ypatingos mano mergytės? Tuo, kad yra mano mieliausios. Kartais būnu tikras kirvis, bet džiaugiuosi, kad jos bando savo nuomonę apginti, diskutuoti. Brangiausios valandos, kai išsikalbame. Prieš porą dienų svarstėme, kas geriau - kelionė į Tatrus ar suremontuoti kambarį ir balkoną. Nurodymų nenuleidžiu iš viršaus, nesu partijos bosas. Mergaitėms labai brangūs namai, jos supranta, kad mudviem su Vilija, tokiems visuomeniškiems, kartais nesinori niekam atidaryti durų, verčiau tyliai gerti kavą balkone, išsidrėbus šezlonge.
Neretai tėvai turi per daug lūkesčių ir nusivilia, jeigu vaikai jų nepateisina.
Meilė vaikams yra nesąlygiška. Kartą viešėjau pas šviesaus atminimo Tėvą Stanislovą: šeimininkė barė savo dukrą, kuri gynėsi - neplaus indų, jau atsibodo. "Vaikeli, na, neplauk tų indų, neplauk..." - pasakė jis. Tie perdėti lūkesčiai sako, kad tu iš vaikų lipdai savo kloną, ir neleidi jam skleistis, kaip jis norėtų. O galbūt jauti kaltę, kad pats ko nepadarei, nepasiekei.
Kaip tampama skautais? Kaip išmokstama paklusti švilpukui?
Dabar ta veikla kiek aprimo; skauda keliai ir vienu metu darydamas daug darbų, išsibarstau. Bet ruošiamės vasaros stovyklai Stepono Dariaus gimtinėje. Skautu ir jų vadovu tapau jau suaugęs, matau, kad vaikams reikia ugdymo - ne formalaus, ne valdiško. Jiems reikia vyresniojo draugo. Jau žinau, kad su savo vaikinais galėčiau eiti į žvalgybą, o jie padarys, ką pasakė, nes skautų principas: davei žodį, ir gipsas. Maniškiai "vyšnios" jau beveik aštuoniolikmečiai. Turi būti jiems pavyzdys, pats išmokstu daugelio dalykų juos aiškindamas.
Žygiuose nusikalame žvėriškai. Bet stovyklose jau vaikų nečiūčiuojame: turi parodyt, ką gali. Vilija jiems prisako: "Bažnyčioje tylit kaip pelės, užtat kai dūksime - tai iki pažaliavimo." Kiekvienas už ką nors atsakingas; jeigu kas nepadarys pietų, visa skiltis liks nevalgiusi.
Esi ir strategas. Nė vienas pas mus neateina tėvų varomas, turi patys norėti viską daryti, tada ir tas švilpukas yra gerai. Įsivaizduokite 200 paauglių vienoje vietoje, jeigu nebūtų drausmės.
Kaip mokytojui sekasi tikybos pamokos?
Iš pradžių pasišnekame su vaikais, kuo jie gyvena. Pastebėjau, kad jiems labai įdomi mano asmeninė tikėjimo patirtis, pirmas klausimas būna: "Ar jūs tikite Dievą?" Žygiais, o ne žodžiais tai parodau. Į tikėjimo pamokas ateina daug netikinčių, savo noru neįžengusių į bažnyčią. Kad suprastum, reikia pažinti, apsilankome pas kunigą.
Man įdomu padiskutuoti su priešingai nei aš galvojančiais. Religijos istorija nėra faktų vadovėlis. Galima sakyti, kad Adomas nebūtinai turi asmens kodą; hebrajų kalba "adamah" reiškia žmogų, žmoniją. Man didžiausias įvertinimas, kai grįžtu po ligos, ir vaikai sako, kad laukė tikybos pamokų! Nieku gyvu nesakau, kad esu vos ne šventasis. Buvau išrinktas linksmiausiu ir liberaliausiu mokytoju, dabar gal nebesu toks liberalus; senstu.
VILIJA: Studijų draugai Dainių vadina Baltuoju žydu, nes jis moka greitai, ramiai, gudriai viską sutvarkyti. Paklaustas ko, atsako klausimu, arba: "Pažiūrėsim..." Bet aš žinau, ką reiškia toks atsakymas...
Ar mokiniai palieka ramybėje per pertraukas?
Nebūna, kad atpylei 45 minutes pamokos, ir esi laisvas savo reiklus tvarkyti. Vaikai ateina su skaudžia patirtimi, klausimais. Pagaliau turiu auklėjamąją devintokų klasę. Aš juos myliu, taip, juk esu tėvas. Pernai aštuntokai, išeidami į gimnazijas, man padovanojo gyvą žuvelę. Esu gavęs ir materialių dovanų; antra tiek pridėjęs prie dovanų čekio, nusipirkau kostiumą. Su tais aštuntokais šventėme Majoro sodyboje, jie pasiėmė savo muzikos, turškėsi pirtyje. Aš jiems pasakiau, kad kolegos išvadino mane "durniumi", esą vaikai prisigers, prisidirbs, ir paprašiau: "Parodykit, kad nesu "durnius" ir galiu jumis pasitikėti."
Kas tai yra krikščionis?
Paprasčiausias žmogus, kuris stengiasi gyventi. Nekenkdamas kitam, nesielgdamas su žmogumi taip, kaip nenorėtų, kad su juo elgtųsi. Neturi būti drungnas, jeigu tavo reakcija karšta - taip ir reaguok.
Ar apie ką nors svajojate, ar užsiliko to "šarmo"?
Prisimenu, kariuomenėje turėjome vieną kunigą, važinėjantį sutriošusiu moskvičiumi. Jo klausėm, ar reikia melstis. Sakė, kad galime Dievo prašyti, ko tik norime, bet prie maldos visuomet pridėkime žodelius: "Jeigu tavo tokia valia." Nes jeigu nori prajuokinti Dievą, kurk savo planus...
Kada jaučiatės visiškai laimingas?
Kai visiems mano artimiesiems yra gera. Kai šalia manęs, su manimi būna "faina" ir niekam nesu našta.
Rašyti komentarą