Buvęs Jūrų muziejaus direktorius pradėjo rašyti knygą

Šiandien Aloyzas Každailis, per trisdešimt metų vadovavęs Lietuvos Jūrų muziejui, švenčia 60-ies metų jubiliejų.

- Iš tiesų šis sprendimas brendo gana ilgai ir lėtai. Supratau, kad atėjo laikas darbus perduoti jaunesnesniems žmonėms. Daug gyvenime galvojau ir buvau sau prisiekęs nesulaukti tos dienos, kai kolektyvas ir aplinkiniai žmonės su pasenusiu direktoriumi tarsis ir gražiai bendraus tik iš gailesčio. Man geriausias pavyzdys, kaip tai atsitinka - buvęs Tarybų Sąjungos Komunistų partijos generalinis sekretorius L. Brežnevas. Varganai gali atrodyti saviškiams, o ne visam svietui. Pasakysiu atvirai - skaudus buvo apisprendimas.

Muziejus puikiai tvarkosi ir be manęs. Visada žinojau, kad jis nesugrius, kad dirba puikūs žmonės, kurie tęs pradėtus mano darbus.

- Trūksta veiklos, nes ji mane jau kurį laiką labai gelbėjo. Turiu rimtų sveikatos sutrikimų, o darbas padeda užsimiršti. Kai judi, sprendi daugybę klausimų savosios bėdos nors kuriam laikui pasitraukia į šalį. Jeigu ne direktoriavimas muziejui, gal jau seniai būčiau išvirtęs iš kojų.

Ryte keldavausi penktą valandą, septintą jau būdavau kelte, toliau intensyvus darbas, reikalai ir nepastebėdavau, kaip prabėgdavo diena, savaitė ir metai. Mano darbo kalendorius būdavo sužymėtas ne tik valandomis, bet ir minutėmis. Muziejus - visas mano gyvenimas.

- Kol Jūrų muziejaus idėja buvo įgyvendinama statybose, realiai pradėta dirbti Kraštotyros muziejuje. Jame buvo atidarytas Jūrų skyrius. Šiame muziejuje aš dirbau ir mačiau, kad perspektyva gana nuobodi.

- Taip, tikrai neturėjau nieko bendra. Pats esu kilęs iš vidurio Lietuvos, Baisogalos miestelio. Pirmą kartą jūrą pamačiau būdamas paaugusiu bernioku. Tik labai patikdavo skaityti knygas apie jūrinininkų nuotykius, netgi žaisdavau jūrą, kai patvindavo gimtasis upelis.

- Oi, dar kiek. Smagu plaukti vasarą, vėlyvą pavasarį ar ankstyvą rudenį. Bet šaltaisiais metų laikais yra tekę ne juokais išsigąsti. Plaukdavau drauge su visu kolektyvu ir jaudindavausi dėl visų, kad saugūs ir sveiki pasiektų namus. Per audras, kurių pas mus netrūksta, teko ne kartą žiūrėti į šėlstančias marias ir ilgesingai laukti kelto. O jis ir pasirodęs būdavo nelabai svetingas. Esame matę tokią situaciją, kad keltas vos vos prisišvartuoja, tačiau automobiliai iš jo išvažiuoti negali, įlipti taip pat baisu, nes trapas šokinėja aukštyn žemyn. Yra tekę muziejuje likti ir nakčiai.

- Prabundu, kaip įprasta, penktą ryto, išsiverdu kavos puodą ir sėdu prie kompiuterio. Rašau. Esu pasižadėjęs grąžinti skolą... sau. Taip, taip, jau senokai rašau knygą, kurią gal bus galima pavadinti romanu. Vadinsis "Turgaus aikštė". Man labai paprasta tai daryti, nes aš gyvenu senamiestyje ir per virtuvės langą matau jo gyvenimą. Tik belieka visa tai aprašyti. Įdomus tas gyvenimas... Tokie mano užmojai.

- Jei galėčiau, tai visai nešvęsčiau. Manau, man daugelis tokio amžiaus žmonių pritartų, kad tas skaičius nėra labai artimas. Pabūsiu su muziejaus kolektyvu, ateis artimieji. Ir vėl išauš kitas rytas, išmuš penkta valanda ir gyvenimas senamiestyje tęsis.