Birutė ir Gediminas Jankai: tikėjimas, disciplina ir optimizmas

Kūčių vakarą, po šventinės vakarienės ir Bernelių Šv. Mišių bažnyčioje, klaipėdiečių gydytojų Birutės ir Gedimino Jankų namai prisipildys muzikos ir juoko. Kalėdų Senelio paliktomis po eglute dovanomis iki paryčių džiaugsis keturi jų vaikai - 11-metė Greta, dvyliktokas Martynas su mylimąja Juste, iš Vilniaus atvykusi vyriausioji dukra Indrė su sūnumis Mantu ir Tadu. Ir Eglė, medicinos universiteto antrakursė su sužadėtiniu.

Prieš pusantro mėnesio, sudalyvavusi muzikiniame šou projekte "Kelias į žvaigždes", Eglė it viesulas sudrumstė jo dalyvių gyvenimą, sėdo ant karštos kėdės ir lapkričio 24 dieną koncerto Nidoje metu jį paliko. Tiesa, iš ten išvažiavo limuzinu - kartu su viešai jai pasipiršusiu vaikinu - taip pat mediciną studijuojančiu Vidu.

Regis, niekas kitas šiame šou nesusilaukė tiek priešiškumo kiek Eglė. Matėme ją grojančią trimis muzikos instrumentais, linksmai dūkstančią su vaikinais, reiškiančią tiesmuką nuomonę apie kolegas, o kartais verkiančią.

"Visas tas tris savaites buvau tokia emociškai pažeidžiama", - prisipažįsta Birutė Jankuvienė. Atskleisti savo jausmus, atverti širdį sutinka ir Gediminas Jankus bei jų vaikai, dar neišskridę iš lizdo, - Martynas bei Greta.

"Kelyje į žvaigždes" Eglę regėjome labai prieštaringą. Kokia ji iš tikrųjų?

Birutė: Visada kovojanti už savo vietą gyvenime. Ji buvo labiausiai laukiamas vaikas (tik, vaikai, neįsižeiskit, - kreipiasi į Gretą ir Martyną). Pirma dukra jau buvo 10 metų, o antro vis nėra ir nėra, todėl buvo labai laukta, išmylėta.

Ši perdėta meilė neilgai truko, nes po dvejų metų gimė Martynas. O aš visada labiau myliu mažiausią, silpniausią. Kai Eglė pajuto meilės stoką, ėmė už ją kovoti. Ir išsikovodavo... Bet iš tikrųjų ji labai taiki - net ir pabarta užsigauna tik akimirkai ir niekam niekada nekerštauja.

Kokių naujų potyrių jums suteikė Eglės dalyvavimas muzikiniame projekte?

Birutė: Šį šou žiūrėjome nuo pradžios iki galo. Kadangi Eglė dalyvavo atrankoje, man buvo įdomu, kodėl ji ten veržėsi. Prieštaravome tam jos žingsniui. Mat ji ir pernai dalyvavo atrankoje ir nepateko. Manėme, to užteks, apsiraminom. O šiemet ji išvažiavo nieko nesakiusi. Pasakė tik tada, kai iš keturių tūkstančių pretendentų buvo atrinkta į finalą. Iš pradžių sutrikome. Bandėme atkalbėti. Tačiau visi ginčai, abejonės šeimoje visais gyvenimo atvejais pas mus vyksta iki sprendimo priėmimo. O kai jau apsisprendžiame, tada vieningai vieni kitus palaikome.

Ar atpažinote savo dukrą, o galbūt ji atskleidė naujas, jums netikėtas savybes?

Birutė: Tos savybės nebuvo naujos. Mes žinojome, kad Eglė yra kovotoja, tik ji liko neatskleista. Ji daug kūrybingesnė, linksma ir taiki - tai nebuvo parodyta. Vidas - pirmas vaikinas, su kuriuo ji draugauja, kurį ji pamilo iš visos širdies, o buvo bandyta parodyti ją vos ne kaip laisvo elgesio merginą. Ten jos linksmumas, lengvumas bendraujant, kaip mes įpratę šeimoje - apsikabinimai, komplimentai, - buvo suprasti kaip priekabiavimas. Mums ir jai buvo netikėta šita interpretacija. Mus ir bažnyčioje moko prieiti, apkabinti bičiulį, džiaugtis, kur tik įmanoma.

Gediminas: Kai kurie dalyviai rodomi tendencingai. Man labiausiai patiko klausytis tiesioginių Tru interviu su Eglute "Lietaus" radijuje, kur nebuvo ištraukiami žodžiai iš konteksto.

Kai Vidas tiesioginiame eteryje Eglei pasipiršo, daugelis tai palaikė gerai surežisuotu spektakliu. Kaip buvo iš tikrųjų?

Birutė: Ne, režisūros nebuvo. Šį nuostabų vaikiną mes pažįstame metus laiko. Su jo atsiradimu mano gyvenimas įgijo dar daugiau šviesių spalvų, nes aš pamačiau, kad yra tokių šaunių jaunuolių.

Gediminas: Mes patys nežinojom, ir Eglė nežinojo. Ne, tai nebuvo lietuviška muilo opera, kaip kai kas bandė interpretuoti, tai buvo iš širdies pasakyti žodžiai. Dabar yra tiek melo ir netikrumo, kad žmonės nebesuvokia, kas yra tikra.

Birutė: Vidas prieš laidą paskambino mums pranešdamas apie savo ketinimus ir atsiklausė, ar mes neprieštarautume.

Kitą dieną, po piršlybų, Eglė žurnalistams sakė, jog parvykusi į viešbutį ji su Vidu valandą meldėsi. Daugelis tai suprato savaip - neva po tokių "maldų" vaikai atsiranda...

Birutė: Aš net neabejoju tuo, kad jie meldėsi, dėkojo Dievui. Tikėjimas - mūsų gyvenimo pagrindas. Malda mums įprasta kaip vakarienė. Vaikai nuo pat mažens įpratę kartu su mumis vakare melstis, todėl Eglutei nieko nereikėjo išgalvoti. Bet kuris kitas mūsų vaikas būtų pasakęs lygiai tą patį.

Martynas: Maldos metu mes kalbame rožančių. Tačiau nemažą maldos dalį užima mūsų tarpusavio pokalbiai: kiekvienas išsipasakojame savo dienos įvykius, pasidžiaugiame, o kartais ir pasiginčijame. Visus pagrindinius gyvenimo sprendimus padarome maldos metu. Dėl to aš su džiaugsmu laukiu tų vakarinių šeimos susibūrimų.

Greta: Ir aš laukiu. Pasakoju, kaip mokykloje sekasi... Dieną tėveliai užsiėmę.

Internete apie Eglę pasipylė lavina purvo, įžeidinėjimų. Juk labai sunku skaityti tokius atsiliepimus apie mylimą žmogų?

Martynas: Man gaila taip rašančių žmonių. Tai žmonės, kurie gyvenime patyrė mažai šilumos ir meilės.

Pas jus kambaryje stovi pianinas. Kas juo groja?

Birutė: Žurnalistai nelabai apsiriko, kai pasakė, kad Eglė - iš muzikantų šeimos. Gediminas baigė Šilutės vaikų muzikos mokyklą. Visą laiką norėjau mokytis ir aš, bet sąlygos neleido. Sakiau: kai užaugsiu, pirmas mano baldas bus pianinas. Taip ir atsitiko - gavau vyrą su pianinu. Juo skambina visi vaikai.

Gediminas: "Klepas" - mėgstamiausias mūsų instrumentas, bet grojame ir gitarom. Visi kuriame dainas, o Birutė rašo geras eiles. Eglė nuo 5 metų čirpina smuiką. Ji 12 metų mokėsi Eduardo Balsio menų gimnazijoje smuiko specialybės.

Kur jūsų šeimos stiprybė?

Birutė: Visas mūsų stiprumas - tikėjime ir bendroje maldoje. Kadaise Gediminas tam nepritarė, tačiau aš ilgai Dievui apie jį kalbėjau...

Gediminas: Mes esame labai skirtingi žmonės, bet mus vienija optimizmas, disciplina. Neleidžiame niekam sukiužti. Juk jei nori ko nors gyvenime pasiekti - reikia būti pastoviam, palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą.

Birutė: Džiaugiuosi, kad mūsų vaikai labai gerai sutaria, kalėme jiems nuo mažens: "Nebandykite ko nors gyvenime nepasidalyti. Galite su mumis nesugyventi, pas mus neatvažiuoti, bet vienas kitam turite būti kaip siena."

Genovaitė PRIVEDIENĖ