Asta Drungilienė: perliukų ieškotoja

Jei posakis, kad šiaučius paprastai būna be batų, teisingas, tai aš esu pats tipiškiausias amatininkas. Jeigu ne kolegiška pagarba ir sena mūsų pažintis (Asta septynerius metus darbavosi "Vakarų eksprese". - Aut. past.), tikrai nesileisčiau "prievartaujama", - juokiasi. - Kai žinai tas "gudrybes", kaip iš pašnekovo išpešti kuo daugiau informacijos, argi įdomu pačiam atsakinėti?..

Pasufleruok kolegei, kokias informacijos "pešimo" priemones pati naudoji...

Žurnalistikos virtuvėje sukuosi jau daugiau nei dešimt metų ir vieną dalyką supratau labai gerai - kuo išmintingesnis žmogus, tuo lengviau jį šnekinti ir tuo paprasčiau jis žiūri į save spaudos puslapiuose ar televizijos ekrane. Stengsiuosi būti išmintinga ir neapsunkinti tamstos darbo, - juokiasi Asta.

Papasakok, kaip atsiradai žurnalistikos virtuvėje.

Prieš penkiolika metų baigiau tuometinę Klaipėdos konservatoriją, lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros moklus, ir nuėjau dirbti į mokyklą. Buvo pats "gariūninio biznio" klestėjimas. Mokiniai atvirai žiovaudavo per pamokas, pašaipiai nužiūrinėdami skurdesnius mokytojų apdarus, įsitikinę, kad mokslo jiems gyvenime prireiks tik tada, jei bus "moliai" ir nesugebės užsidirbti "babkių". Kaip jaunas specialistas, aišku, gavau blogiausias klases. Vieną iki šiol sapnuoju - tai buvo 9g, kurioje mokėsi bene keturi antramečiai. Prisipažinsiu - prieš eidama į tą klasę, išgerdavau valerijonų. Visgi vieną kartą ir man tą "žvėryną" pavyko suvaldyti. Pagal mokymo planus reikėjo rašyti kažkokį nuobodų rašinėlį: "Kaip aš praleidau žiemos atostogas", "Geriausias mano draugas" ar "Kaip aš myliu savo Tėvynę". O aš jiems pasiūliau sukurti štai tokios istorijos tęsinį: "Nuvažiavote su keliais geriausiais draugais į paplūdimį. Žiūrite - bangose prie pat kranto supasi keistos formos butelis. Ištraukėte jį, atkimšote, o ten..." Nepatikėsi - visi mano antramečiai rašė net suolus prigulę. Net po skambučio negalėjau jų išvaryti iš klasės. Aišku, namuose po to roviausiu plaukus, taisydama šimtus klaidų. Užtat kokia fantazija! Butelyje pasirodė besąs ir ateivių pagrobtųjų priešmirtinis laiškas, ir senovinis receptas iš Atlantidos, ir piratų pagalbos šauksmas...

Vadinasi, nebūna blogų mokinių?..

Jie nėra blogi - jie tiesiog neranda savo vietos mūsų mokyklose. Tos mokyklos irgi - gal ir neblogos, bet ugdo daug moteriškų savybių - kruopštumą, drausmę, pareigingumą. O berniukams daug svarbesns vertybės yra fantazija, narsa ir savarankiškumas. Todėl mokyklose jiems ankšta.

Kodėl pasidavei?

Iš mokyklos išėjau, kai supratau, kad viena tos sistemos nepakeisiu, o tokioje, kokia ji buvo, dirbti negalėjau.

Ir tuomet nuėjai...

... į "Vakarų ekspresą". Jis buvo baisiai gyvas ir išdykęs, tarsi tie berniūkščiai. Septyneri metai, kuriuos išdirbau šiame laikraštyje, - nuo korektorės iki "sveikatos skyriaus vedėjos", - buvo patys įdomiausi mano karjeroje.

Džiaugiuosi, kad "Ekspresas" iki šiol sugebėjo išlaikyti demokratišką ir jaunatvišką dvasią. Man jis iki šiol savas, galiu bet kada užbėgti ir paprašyti kokios nors kolegiškos pagalbos.

Kaip tave paviliojo žurnalas?

Tiesiog gimė sūnus ir teko rinktis - ar samdyti auklę, kad ir toliau galėčiau suktis tuo tempu, kokio reikalauja darbas dienraštyje, ar ieškoti kitokios galimybės. Tuo metu pasirodė savaitraštis "Ekstra". Nusprendžiau išbandyti save ir respublikiniame leidinyje. Nusiunčiau keletą straipsnių, buvau pakvieta padirbėti kaip neetatinė, o netrukus paskyrė korespondente Klaipėdoje.

Kokia šito darbo specifika?

Labiausiai man patinka, kad čia galima neskubėti, paieškoti "perliukų". Pavyzdžiui, rubrika "Vietinis herojus". Kiek fantastiškų žmonių teko sutikti, ypač provincijoje! Aišku, temų tenka paieškoti, tačiau radęs įdomią, gali "knistis" kad ir savaitę.

Kokią įdomiausią temą nagrinėjai paskutiniu metu?

Buvo tokia, tik nepasakyčiau, kad įdomiausia... Greičiau jau skaudžiausia. Po garsiosios advokato Ruslano Rožkovo žmogžudystės daug bendravau su abiejų kaltinamųjų - devyniolikmečio Rožkovų sūnaus Ruslano ir jo draugo, šešiolikmečio Artūro, - artimaisiais, draugais bei mokytojais. Ruslanas kaltinamas organizavęs tėvo žmogžudystę, o Artūras - kad už neva pusantro milijono litų atlygį žvėriškai subadė miegantį savo draugo tėvą. Baisiausia, jog visi, pažinoję Ruslaną ir Artūrą, buvo apimti šoko ir tiesiog choru šaukė: "To negali būti, nes to paprasčiausiai negali būti!" Juk Artūro klasės draugų tėvai rinko pinigus berniuko advokatui. O Ruslanui, Krikščioniškojo koledžo studentui, iki šiol kiekvieną šeštadienį draugai radijo bangomis siunčia linkėjimus. Sveiku protu nesuvokiama.

Ką pati apie tai manai?

Na, šiuo atveju nusikaltimo šaknys, manau, yra labai giliai. Kaip sakoma, be senuko Froido čia neapsieisi... Aš aplankiau dar kelias šeimas, kuriose taip pat užaugo nepilnamečiai žmogžudžiai - vienas keliom dešimtim peilio smūgių subadė patėvį, kitas plytos gabalu suknežino galvą bandžiusiam jam meilintis pagyvenusiam gėjui, trečias dėl kelių litų nudūrė taksistą... Ilgai kalbėjausi su jų motinomis (aišku, geriančioms), klausinėjau kaimynų, draugų. Dieve, kokie tie vos keturiolikos ar penkiolikos sulaukę žmogžudžiai nelaimingi ir kaip žvėriškai sužaloti vaikai... Neveltui viena prokurorė, dirbanti su nepilnamečiais nusikaltėliais, sako, jog vaikas, prieš žudydamas kitą, pirmiausia nužudo pats save. O jau čia tiek mokyklos, tiek visuomenės kaltė didžiulė.

Žmonės piktinasi, kad žiniasklaidos priemonėse per daug negatyvizmo.

Pastaruoju metu mūsų žurnalistikoje, pirmiausia televizijoje, labai stiprėja graži ir šilta srovė - nuoširdžiai kalbėti apie išties skaudžius ir rimtus dalykus. Tikėkimės, kad tai pirmieji visos visuomenės atšilimo pranašai. Tokios visuomenės, kurioje svarbiausia ne politinės rietenos, ne turtuolių prabanga ir ne svaiginančios karjeros aukštumos, o vaikų laimė.

Mes su vyru auginam dvi atžalas - penkiolikmetę dukrą ir septynerių sūnų, ir labiausiai norime, kad jie gyventų ne tarp sužvėrėjusių, degradavusių nelaimėlių, o tarp normalių žmonių.