Antanas Butkus: "Mano instrumentai - mano kūdikiai"

Lepnerio, Bretkūno, Pretorijaus ir kitų Mažosios Lietuvos veikėjų darbuose radau nedidelius aprašymus, graviūrėles, kuriomis ir pasinaudojau. Pavyzdžiui, psalterą, - padėjęs pypkutę perbraukia per instrumento stygas, - dariau trejus metus. Šis instrumentas naudojamas psalmėms pritarti, todėl ištyrinėjau apie pusantro tūkstančio psalmių, kad nustatyčiau diapazoną. Psalteras turi 10 vienodo ilgio stygų. Kiekvieną iš instrumentų moksliškai pagrindžiu, o po to pristatau konferencijoje.

Ar toks meistras kaip jūs Mažojoje Lietuvoje - tik vienas?

Tik vienas ir Lietuvoje, ir Europoje. Matote, iš kuklumo dar nė vienas žemaitis nemirė, - juokiasi. - Na, juk tokių instrumentų Europoje niekas ir nedaro.

O iš ko jūs perėmėte šios meistrystės paslaptis?

Iš nieko. Aš kiekvieną dieną mokausi. Pasiimu knygą, tarkim, apie muzikinę akustiką, ir studijuoju. Tiek naujovių kaskart atrandu...

O kodėl šis amatas jus sudomino?

Buvau birbynininkas. Mano birbynė medinė - neilgaamžė. Pradėjo gesti. Nuvažiavau pas meistrą, nuvežiau medieną, o jis negalįs - labai užsiėmęs. Pradėjau pats studijuoti, kaip taisyti, restauruoti instrumentus. Iš laivų remonto įmonės gavau prietaisus. Pirmąją birbynę pasidariau 1977 metais. Atsimenu, laikraštis rašė: "Pirmoji klaipėdietiška birbynė". Na, kokia ten klaipėdietiška - tik skambūs žodžiai, ir tiek.

Tuo metu buvau pakėlęs sparnus išskristi, man siūlė muzikos mokyklos direktoriaus vietą, keturių kambarių butą ant Nemuno kranto. Čia neturėjau kur gyventi, o šeima gausėjo. Tačiau kai kurie žmonės sulaikė. Ir gerai, kad neišvažiavau.

Kodėl?

Nes dabar aš esu aš, jaučiuosi esąs savo terpėje. Šiandien einu į darbą, o mano lūpų kampučiuose kaupiasi seilės. Čia nebūna rutinos: jei nenoriu "meistravoti" kanklių, dirbu su skrabalais. Mano 1978 metais įkurta Liaudies muzikos instrumentų eksperimentinė laboratorija (tada taip vadinosi) kitąmet švęs 30 metų jubiliejų. Tiesa, šiuo metu jau nesu šios laboratorijos vedėjas.

O kokie tolesni Jūsų užmojai?

Kad neturiu pinigų. O kai jų nėra, neapsikraunu papildomais rūpesčiais. Esu laisvas žmogus, pats sau ponas. Neturiu ir užmojų, skambiai tariant, palikti pėdą po savęs. Aš tiesiog dirbu.

O ką norėtumėte padaryti, kokią turite svajonę?

Norėčiau nuvažiuoti į Čikagą apžiūrėti profesoriaus Juozo Žilevičiaus archyvą. Naujai padirbtosios kanklės, kuriomis sausio 1-ąją jau grojau prie K. Donelaičio paminklo, - Jokūbo Stiklioriaus, žinomo Klaipėdos veikėjo, senelio. Žinoma, jog J. Žilevičius važinėjo po Lietuvą ir rinko muzikos instrumentus. Gal J. Stikliorius jam atidavė ir tėvo kankles? Ar J. Žilevičius 1929 metais išsivežė tuos instrumentus į Ameriką, irgi nežinoma. Dar svajoju apie kelionę į Izraelį. Juk vienas iš mano padarytų instrumentų, psalteras, - žydiškas.

Na, nuvažiuosit į Čikagą, Izraelį, rasite atkurtų instrumentų pavyzdžius...

... ir mano darbas bus moksliškai pagrįstas. Be to, save nuraminsiu, jog mano ieškojimai buvo teisingi. Dabar viskas - lyg per miglą, - akimirką nutyla.

- Šiuo metu vėl esu "užsikabinęs". Noriu užbaigti genealoginį Mažosios Lietuvos instrumentologijos tyrinėjimų medį - surašyti visus šio krašto veikėjus, kurie savo veikaluose bent užsiminė apie Mažosios Lietuvos instrumentus.

Kam perduosite sukauptas žinias? Turite mokinių?

Na, pas mane atvažiuoja grupelės iš Vytauto Didžiojo universiteto, kiekvieną semestrą ateina studentai iš Klaipėdos kolegijos. Bet tai tik pažintinis procesas. Noriu dar išleisti monografiją, kurioje būtų aprašyti visi Mažosios Lietuvos instrumentai, jų brėžiniai. Kada monografija išvys dienos šviesą, nežinau. Medžiagos turiu labai daug, reikia ją susisteminti.

O kam paliksite instrumentus?

Kol aš būsiu, tol jie gros. O aš dar pasiruošęs gyventi 30 metų, - juokiasi.

Vis dėlto kas tai darys po jūsų?

Čia ir yra didžiausia tragedija.

Ar lengva Butkaus prisiprašyti, kad padarytų instrumentą?

Aš pardavimui nedarau. Na, labai jau retai. Nesu taip turtingas laiko, be to, kiek aš iš to uždirbsiu? 1993 metais Vokietijoje buvo paroda. Profesorius iš Liubeko paprašė padaryti kankles. Tai buvo pirmas ir vienintelis instrumentas, už kurį sumokėjo triskart daugiau nei prašiau.

Tikrai galėtumėte nemažus turtus susikrauti, darydamas autentiškus Mažosios Lietuvos instrumentus.

Galėčiau, bet... Jei turtingas verslininkas ir siūlytų už instrumentą 1400-1500 litų, aš vis tiek neparduočiau. Na, koks likimas laukia tų kanklelių: pakabins ant sienos, o prigėręs "driakins" kaip gitarą. Aš negaliu leisti, kad šitaip elgtųsi su mano kūdikiu. Kitas dalykas - nenoriu įsipareigoti. Tarkim, šiandien man nėra nuotaikos dirbti.

Reikia įkvėpimo?

Aš juk menininkas, muzikantas. Kito darbo nemoku. Nors sutaisyti jungtuką ar įkalti vinį galiu. Nebegalėčiau tik dirbti pedagoginio darbo. Vaikai dabar labai išlepinti. O kas kaltas? Mes patys. Anūkas paprašo - o močiutė geriau liks nevalgiusi, bet nupirks.

Norite pasakyti, kad jūs tai savo anūkų nelepinat.

Lepinu ir aš, - šypteli. - Bet viskam reikia ribų.

Kodėl sakėte, kad gyvensite 30 metų?

Šią vasarą mano mamai bus 95-eri. Man - 63. Todėl taip ir sakau, - juokiasi. - Mano 81-erių metų tėvukas lipdavo į obelį ir iš jos iššokdavo. Tiesa, jis metė rūkyti. Sako, jei žmonės gali sausio 13-ąją lįsti po tankais, tai kodėl aš negaliu mesti to "brudo".

Nesiruošiate mesti pypkutės?

Ne. Gerai, kad priminėt, vėl užtrauksiu.

Pypkutė - jūsų rankų darbas?

Nevarykime Dievo į medį. Juk žmonės iš to duoną valgo. Be to, pypkutei pagaminti reikia specialaus medžio, reikia žinių. Įsivaizduokit, senų senovėje pripažintas pypkių meistras, padaręs ją, duodavo metus laiko parūkyti arba tolimojo plaukiojimo kapitonui, arba vienutėje iki gyvos galvos sėdinčiam kaliniui. Parūko pagal visus nurodymus, grąžina, o jam už tai sumoka. Kandiklį išmeta, padaro naują. Tokia parūkyta pypkutė dvigubai ar net trigubai brangiau kainuodavo.

Ir apie pypkę galite pripasakoti istorijų... Viskuo domitės?

Oi, kiek aš turiu literatūros... Tarkim, šita knyga, - paima "Prūsų kalbos etimologijos žodyną". - Kiek čia įdomių dalykų galima rasti - žodžių reikšmės, kaip jos keitėsi ir panašiai. Bet šiaip aš esu diletantas, - juokiasi. - Žmogus, kuris žinias pritaiko sau.