Anatolijus Klemencovas: "Esu Jūros šventės fantomas"

Kas ten žino... Šįkart "Rylos" idėja kilo dėl to, kad tai yra labai žmogiškas instrumentas, turįs ir primityvumo, ir kičo elementų, ir nuoširdumo. Turi ji ir šviesaus, nostalgiško liūdesio... Šventės šūkis - "Sujunkim krantus", o universali muzikos kalba sujungia nacijas ir asmenybes. Mano ryla neįprasta, nekelia asociacijų vien su komediantu, ant kurio peties beždžionėlė tupi. Ji - makabriška. Su skambaliukais, angelėliais ir kiaule. Ir turi ji dvi puses - dieviškąją ir nuodėmingąją. Tarkime, tarp aibės langelių bus ir skylių, pro kurias tiesis gundančios, glamonėjančios rankos...

Kai pradedi savo idėją įkūnyti, tampi šimtarankiu: tu ir kalvis, ir elektrikas, ir mechanikas...

Aš išprovokuoju save pasinert į tokią būseną, kuri panaši į apsėdimą, sudrumstą protą. Galiu regėti mizanscenas, ką turės vaidinti aktorius ar mimas. Turiu pameistrių, tarkim, suvirintojų, bet mano darbai nėra kažkokia kibernetika, jie padaryti iš labai paprastų medžiagų. Aš tampu mistifikuotoju. Ir man velnišką malonumą teikia pats procesas, kai daiktas kaip pyragas apauga razinomis ir grietinėle. Manyje yra ir baimių, panikos, kad kas nepavyks, ir didybės manijos, ir troškimas patikti minioms...

Sakei, kad menininkas yra egoistas...

Blogas menininkas, kuris netampa šimtaprocentinis egoistas, bet - ne kitų žmonių atžvilgiu. Aš noriu padaryti kolosalų darbą, kad jis stebintų. Kaip tikintis žmogus pasakysiu, kad menininkas yra rasputiniškas nusidėjėlis, ir jo puikybė yra didžiulė nuodėmė. Dirbdamas tokį darbą, aš negaliu likti amorfiškas ar beaistris.

Anatolijus KLEMENCOVAS: "Kai dirbu Jūros šventei, tampu didžiuoju mistifikuotoju"

Neatsiimi ir žodžių, kad "menas - tai graži pasileidus merga, dėvinti keliolika sijonų, ir juos pakėlęs, patiri įspūdį, atrakciją"?

Menas suteikia pasitenkinimą ir jis priklauso nuo tavo jautrumo, susitelkimo, potencijos. Todėl šią vasarą padariau dar kelis projektus - Šiuolaikinio meno centre, Girulių bendruomenės namuose eksponuojamas 20-ies darbų ciklas "Identifikacija". Tai irgi atraktyvu: portretai, pagal kuriuos milicininkai tarybiniais metais identifikuodavo gruziną, žydą, čigoną. Prie šių portretų atsirado veidrodukai, kuriuos papūtęs ir nuvalęs, gali ir save patį identifikuoti. O šiaip esu Jūros šventės fantomas.

Dažnai klausiama, ar Klaipėda - tinkamas miestas atsiskleisti jaunam menininkui. O senam, dantis ir nagus atšipinusiam drobėje?

O tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie seni menininkai savo šviežia jausena, polėkiu, meno pojūčiu daug jaunatviškesni už jaunus. Pablo Pikasas ir aštuoniasdešimtmetis buvo fantastiškai jaunas, ir ne tik "darydamas" palikuonis, bet ir tapydamas, dalyvaudamas vyksme. Klaipėda - tai mielas, dailus, bet provincialus, ramus miestukas, be jokių ekscentriškų gyvenimo bruožų. Nesvarbu, ar menininkas sėdi Taityje, ar ant Niujorko dangoraižio, ar ant Melnragės molo - jis kuria savitą pasaulį. Į visa kita jam giliai nusispjaut. Tik kiekvienas kaip arkliukas turi savus akidangčius. Aišku, mes kalbam apie idealų suvokimą, bet menas turi ir komercinę pusę, pragmatinę, kaip save pateikti, ir aišku, tai geriau daryti megapolyje.

Paklausiu kaip psichoanalitikas - iš kur tavyje tos mistinės būtybės, fantazmai? Gal bobutė gąsdino siaubo pasakomis, gal siurrealizmo daigai lindo mokykloj, kai vadovėliuose Leninui pripaišydavai ūsus?

Manau, kad nebūtina žiūrėti Hičkoko filmų. Reikia atsiversti Boschą, Breigelį, ir ten rasi tokių klodų, kad tavo fantazija suputos kaip prieš apokalipsę. Aš ne specialiai dirbu padarus, kad jie gąsdintų žmones. Kai buvau jaunas, turėjau tokių iškrypimų, kai žiūrėdamas į žmogų, įsivaizduodavau minotaurą, - juokiasi.

O tavo gyvenimas ar būna panašus į karnavalą?

Ne. Gal anksčiau ir būdavo, bet dabar medituoju, ar vartau knygą. Visas kitas laikas - ramiems apmąstymams, tik per Jūros šventę irkluoju kaip katorgininkas galeroje. Kartais esu panašus į Kaliaginą iš Michalkovo filmo, kuris nebeapsikęsdamas įkyrėjusios žmonos rėkia: "Dieve mano, kam aš iššvaisčiau tiek gyvenimo metų - tuštybei, užgaidoms!" Lekia, pasiryžęs nusižudyti, šuolis nuo skardžio - ir stovi upelyje ligi kelių, verkia, bet čia prieina jo mylima žmona, ir glostydama guodžia: "Viskas mums bus gerai." Ir vėl jis tampa savimi, binzena kaip nuolankus avinėlis. Galvoju, kad gal jis buvo nuoširdžiausias, kai iškeikė savo likimą, o ne kai dėjosi, kad viskas - kuo puikiausia...

Taip ir aš pagalvoju, kad gyvenime yra tiek gražių, "užvedančių", gilių dalykų, kurių prisilietęs, tampi švaresnis - tai ne ta mano "šarmankė". Bet jeigu į ją sudedi tiek pasąmoninių dalykų, išmonės, žaismės, puikybės, abejonių, argi tai nieko verta?

Kažkodėl nepatikėjau, kad praėjusiais metais atsisakei būti Jūros šventės dailininkas dėl prastos sveikatos. Gal norėjai parodyt, kad yra nepakeičiamų, gal kas ant nuospaudos užmynė?

Na, taip nebuvo, o to kartėlio išties susikaupė. Bet pasitenkinimo dėl žlugusios šventės nejutau, aš noriu, kad ji būtų prasminga, perspektyvi, aukščiausios prabos. Nesu iš tų skeptikų, kurie ją vadina sisiojančių girtuoklių švente, ieško tik negatyvo. Aš esu optimistas.

Sovietmečiu Jūros šventė buvo įvykis, o dabar - turgus ir koncertai...

Aš jau septynetą metų čiršku, kad tai turėtų būt kosmopolitinė šventė, pritraukianti žmones iš Užpoliarės. Štai čiukčių liaudies ansamblis toks unikalus, kad žiūri sužavėtas meistriškumo. Nebūtinai polineziečiai, juk ir Šiaurės tautos egzotiškos. Siūliau pakviest dukart Raudonosios žvaigždės ordininką Baltijos laivyno ansamblį. Aš juos mačiau - jėga! O kas pas mus? Bumčikai, merdėjimas...

Kažkada dievagojaisi, kad tavo sūnūs bus juristai ar stomatologai. Likimas pasišaipė?

Nenaudojau prievartos Romanui ir Iljai, bet tikriausiai dariau įtaką. Aš didingai gestikuliuodamas kalbėjau apie menininkus ir kūrybą... Bet jie ne grynuoliai menininkai, ir jiems negresia toks menininko kryžiaus sunkulys. Grynas menininkas turi būti nuo Dievo, arba reikia mesti tą užsiėmimą.

Kaip džiaugsiesi gyvenimu, kai baigsis tas darbų maratonas?

Su šeima sėdam į automobilį ir važiuojam į kitą miestą, gerą viešbutį, žmonėjamės. Aš svajoju apie Kostromą - Rusijos miestelį su 70-ia bažnyčių, 300 000 gyventojų. Tai fantasmagorinis miestas, o ir draugas kviečia...

Jeigu tektų stoti prieš dangaus ar pragaro žiuri, kokį savo darbą jai pateiktum?

Nežinau... Šėtonui aš, griešninkas, pristatyčiau "Gėdos stulpą", o Viešpačiui - "Kajutkompaniją"... ("Stulpas" buvo instaliacija su plakimosi ir kitokiomis kankinimo angomis, o "Kajutkompanija" - makabriškos sužmogintų krevečių skulptūros prie puotos stalo. - Aut.past.).