Alvydas Vizgirda: "Atsigręždamas atgal - žvelgiu į priekį"

Anot jo, režisierius turi eiti koja kojon su publika, o ne bandyti ją aplenkti. Turbūt darna su žiūrovu, individualybės bei tikrumo paieškos A. Vizgirdos spektaklius ir paverčia ilgaamžiais - ne išimtis būtų ir vakar Žvejų kultūros rūmuose parodytas spektaklis "Šilkas", gyvuojantis visą dešimtmetį.

"Šilkas" uostamiesčio žiūrovus džiugina jau dešimtąjį sezoną. Gal skaičiavote, kiek kartų šis kūrinys buvo suvaidintas?

Iki šimtojo karto dar šiek tiek trūksta, tačiau skaičius irgi beveik jubiliejinis - vakar buvo parodytas 80-as spektaklis.

Gal "Šilkas" yra ilgiausiai scenoje rodytas jūsų kūrinys?

Ne, ankstesnieji darbai: "Ekvus", "Savižudis", "Vilčių nemunai" - irgi ilgaamžiai. Paskutinieji spektakliai "Aš laukiu tavęs, mielasis" bei "Milijono šypsenų miestas" taip pat vejasi rekordininkus. Vaidinimo ilgaamžiškumas ne visada priklauso nuo jo kokybės. Puikus to pavyzdys - itin geras darbas "Tėti, tėti, vargšas tėti", kuris dėl tuo metu susiklosčiusių aplinkybių "gyveno" gan trumpai ir nuėjo nebūtin suvaidintas nedaug kartų.

Spektaklį "Šilkas" nusprendėte režisuoti perskaitęs vos kelis A. Baricco knygos puslapius. Kaip pajaučiate, kad medžiaga skirta būtent jums?

Tai įvyksta dažnai. Matyt, sutampa bangos, kurias panašiai jaučia autorius ir režisierius. Kadaise, tarybiniais laikais, man į rankas pakliuvo žurnalas "Pergalė", kuriame skaičiau P. Lagerkvisto "Budelį". Versdamas jau šeštąjį lapą buvau tikras, kad šį kūrinį paversiu spektakliu.

Man patinka rašytojai, kurie gyvenimą ir jo situacijas aprašo savitai. Mėgstu autorius, kurių darbuose gausu keistų personažų su įdomiais, trūkčiojančiais likimais, kūrinius, kuriuose charakteriai neįprasti visuomenei. Tokia medžiaga mane pagauna.

Ar "Šilkas" jums - vienas brangiausių spektaklių?

Nesu iš tų žmonių, kuriems visi sukurti darbai būtų vienodai brangūs. Tačiau "Šilką" vertinu taip pat, kaip ir spektaklius "Ekvus" "Tėti, tėti, vargšas tėti", "Savižudis", "Vilčių nemunai", kūrinius, režisuotus Klaipėdos dramos teatre: "Elektrai skirta gedėti", "Kruvinos vestuvės", Kauno dramos teatre pastatytą dramą "Pietūs su Liudviku".

"Šilke" vaidina nuostabios aktorės (N. Savičenko ir R. Šaltenytė. - Aut. past.), atliekančios puikų darbą bei mylinčios spektaklį. Matyt, dėl šių priežasčių vaidinimas tiek laiko liko ne tik gyvybingas, bet ir gyvas.

Dešimtmečius gyvuojančiuose spektakliuose dar įžvelgiate kažką naujo?

Taip, stebiu visus savo spektaklius. Jei tik vaidinimas nors kiek sensteli, tai pirmiausiai pajuntu pats. Jei aktoriai scenoje veikia užsidegę ir gyvybingai, net ir keliasdešimtą kartą žiūrimas kūrinys bus įdomus.

Asmeninės bei profesinės sukaktys verčia atsisukti atgal ir pamąstyti?

Kažkiek, žinoma. Pati žmogaus prigimtis tokiomis aplinkybėmis nori nenori skatina pagalvoti. Pastarosiomis dienomis irgi susimąsčiau apie spektaklius, atliktus darbus, ką ir kaip aš veikiu. Tai nenuteka kaip nuo žąsies vanduo.

Tačiau atsigręždamas atgal, aš žvelgiu į priekį. Be šio bruožo sunku išsiversti bet kokiame darbe. Dar pirmoji dėstytoja Vilniuje Marija Misiūnaitė man įskiepijo vieną vertybę - individualybės branginimą teatre ir gyvenime. Individualybės - su visomis jos apraiškomis ir fantasmagorijomis. Asmenybė su įdomiu požiūriu - nesvarbu, ar tai būtų "Žolyno arfos" senutės, apsigyvenusios medyje, ar "Ekvaus" veikėjas Alenas, sudievinęs arklius, ar "Šilko" personažas, nutiesęs begalinį geležinkelį, - sąmoningai ar nesąmoningai visada kariauja su dogmomis, su tuo, kas mus erzina. Tai gal nelabai aktyvus, tačiau vis dėlto priešinimasis rutinai ir bukaprotystei.

Mąstau, kodėl teatras šiomis dienomis mane tarsi nebe taip jaudina. Rodos, nebeliko tų didžiųjų vaidmenų, nors talentingų aktorių - apstu. Ir prieinu išvadą, kad mes nusisukome nuo individualybės, žmogaus gelmės, nusisukome nuo pačios gamtos, atsirado veiksnys, darantis įtaką teatrui, kuris man yra koktus, - tai įvaizdis, apskritai prieštaraujantis žmogaus ir gamtos prigimčiai. Išorinė kultūros bėda, stumianti viską į pražūtį, yra ta, kad šiomis dienomis visur pradėjo viešpatauti vertelgos. O juk kultūra yra labai rimtas mūsų dvasinio saugumo veiksnys, jos negalima atiduoti rinkai, komercializuotų biznierių ir jų sukurtų struktūrų neatsakingiems žaidimams.

Jei su teatru dirbsiu ir ateityje, noriu toliau puoselėti artisto individualybę. Tik tada gimsta geriausi spektakliai.

Kokius vaikystės įvykius, susijusius su teatru, pamenate?

Dar ir dabar prisimenu su tetos pagalba iš laikraščių padarytą miesto dekoraciją su iškarpytais langeliais, popierinėm rožėm... Beveik norėčiau tai kur nors atkartoti ir dabar - taip įspūdingai bei gražiai tada atrodė. Teatrą savyje turiu nuo vaikystės. O kai darbas sutampa su pomėgiu, didžioji dalis žmogaus gyvenimo klojasi gerai.

Nesusimąstėte, kodėl likimas jums skyrė teatrą?

Ne, - juokiasi. - Matyt, tai sąmoningai ar nesąmoningai sutvarkė pati gamta. Visiškai viskas turbūt paskaičiuota. Mėgstu sakyti, kad net senatvė nėra beviltiška, nes yra kam patinka ir pagyvenę. Gamta rūpinasi mumis.

Save turėtumėte laikyti laimingu žmogumi - ne visiems pavyksta rasti savo kelią.

Visiškai laimingu turbūt ne. Manau, kad absoliučiai laimingi žmonės gyvena tik tam tikrose ligoninėse, - juokiasi. - Žmogaus prigimtis yra tragiška. Vos gimę, pradedame senti. Šitas tragiško žmogaus likimo pojūtis manęs neapleidžia niekada. Neseniai kalbėjausi su dėstytoja M. Misiūnaite, kuriai nuoširdžiai pavydžiu susigyvenimo su išėjimu. Šnekėdamas su ja juokavau, kad su savo mirtimi aš dar tikrai nesu susigyvenęs ir pasaulio be savęs neįsivaizduoju.

Kokius įspūdingiausius studijų momentus pamenate?

Visas studijų metas buvo ypatingas - dirbome tai, ką norėjome. Bet ryškesnio ir šiltesnio prisiminimo už pirmąją dėstytoją M. Misiūnaitę tikrai nėra. Dairydamasis aplink taip ir neradau puikesnio pedagogo. Ir dabar tai yra žmogus, kurio patarimais vadovaujuosi esant sunkioms situacijoms, dažnai - netiesiogiai. Pagalvoju, ką vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje pasakytų ar padarytų dėstytoja, ir atsakymą gaunu iš karto.

Šviesios atminties aktorius S. Mykolaitis sakė: "Noriu žiūrėti į priekį - tegul aš svajonėse kuriuosi savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą". Ar savąjį svajonių teatrą jau sukūrėte?

Ne, turbūt esu per daug realistiškas žmogus. Visada norėjau turėti teatrą, pirmiausia, turiu omenyje, - namus, pačią vietą. Visada ir kūriau tą teatrą: pirmąjį - Vilniuje, kitą - Klaipėdoje, kurį po Nepriklausomybės atkūrimo uždarė; antrą, nediduką, gyvavusį Klaipėdos koncertų salėje, taip pat sunaikino.

Esu per daug pragmatiškas, kad statyčiau fantazijos pilis, o teatro linkėčiau visiems ir nelaikau to prabanga. Kiekvienas dirbantis teatre nusipelno turėti bent keletą kvadratinių metrų tamsios patalpos, kurioje būtų tylu. Tačiau nedideliuose miestuose teatras labai priklausomas ne tik nuo valdžios skiriamų pinigų. Liūdna pasakyti, tačiau mes galime visiškai neegzistuoti, jei tam tikri valdininkai to panorės. Pastarasis dvidešimtmetis rodo liūdnus faktus - per šį laikotarpį Klaipėdoje neatsirado nei vieno rimto kolektyvo, jokios naujos kultūrinės įstaigos. Šiandien šiokia tokia šilumėlė jau jaučiama, po truputį uostamiesčio kultūros žemėlapyje atsiranda naujų vietų - duok Dieve, kad tai tęstųsi ir toliau.

K. Stanislavskis sakė, kad jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre. Ar tas scenos stebuklas įvyksta tik auditorijos akivaizdoje?

Ne, jis vyksta tada, kai niekas nemato. Vienos įsimintiniausių akimirkų mano gyvenime įvyko dirbant su pirmąją dėstytoja, kai pedagogo talentas padėjo scenoje atlikti tai, ko net nesitikėjau iš savęs. Sugebėjimas žmoguje įžvelgti kažką, jį paskatinti padaryti dalykus, kuriuos jis net neįsivaizdavo galintis padaryti - tai ir yra stebuklas. Premjeros dieną įdomumas subliūkšta nuskambėjus aplodismentams. Teatre įdomiausias ir yra procesas, pats darbas. Gaila, jog dėl dabartinės mados spektaklį pastatyti per rekordiškai trumpą laiką nukenčia visi: režisierius, aktorius ir publika. Režisierius ir aktorius - dėl nepatirtų stebuklų repeticijų metu, o žiūrovai - gavę bedvasį vaidinimą.

"Esu per daug pragmatiškas žmogus, kad statyčiau fantazijos pilis, o teatro linkėčiau visiems ir nelaikau to prabanga", - teigia Pilies teatro vadovas ir režisierius A. Vizgirda.