Alvydas Česas: stebuklas ant tėčio rankų

Jolanta: Iš pirmo žvilgsnio. Net nežinau, kaip pasakyt, bet buvo aišku, kad tai mano žmogus.

Alvydas: Jos šypsena buvo kitokia - išraiškinga, natūrali. Ji dievino žibutes ir žydinčius kaštonus.

Abu buvome Kauno medicinos akademijos studentai, kurse - trys šimtai būsimųjų medikų. Pasimatymus skyrėme bibliotekoje. Kitų aukštųjų mokyklų studentai šėldavo, o mes studijų metais dirbome: aš - greitojoje, Jolanta - akušerės sesute. Mes, medikai, didžioji dauguma - pragmatikai, ir vietoje eilėraščių kalėme formules, bet tame yra savito žavesio, savaip sutvirtėji. Beje, statistika rodo, kad medikų šeimos skiriasi rečiau.

Jolanta: Ryšys stiprėjo, bet susituokėme tik po dvejų metų. Ketvirtame kurse gimė Rugilė, tuomet atvykome į Klaipėdą padirbėti - tik metus, bet čia atsirado Kristijonas, ir prasidėjo šeimyninė epopėja... Visada norėjome didelės šeimos.

Siekiai - per išbandymus

Alvydai, kas turėjo įtakos jūsų pasirinkimui, principams, siekiams?

Mano tėveliai buvo darbininkai, bet ne iš tų, kurie galvoja: "Mes tik žemės dulkės". Jie įskiepijo, kad išsilavinimas yra gyvenimo variklis. Tais laikais į mediciną įstoti buvo sunku, bet aš turėjau ambicijų. Jau septintoje klasėje žinojau, kad noriu būti gydytojas.

O jūsų vaikai?

Mažasis dar tik susipažįsta su gyvenimu, o vyresniesiems vaikams jau artėja pasirinkimo metas. Matau, kad Rugilė, Vytauto Didžiojo gimnazijos pirmokė, yra stipri asmenybė; jeigu jau ko siekia, tai ir padarys. Ji nuo ketverių metų šoka įvairiuose kolektyvuose. Kristijonas griežia smuiku. Skambina pianinu ir duktė. Mes su Jolanta vaikystėje muzikavome lyg ir priversti tėvų, bet jeigu nepabandysi, nesuprasi, kad prie tavęs gal koks pomėgis gali ir lipte prilipti, gal tai tavo šansas, o vėliau gyvenime susizgribsi, kad kažko norėjai, bet pavėlavai. Mes esame šeima, ir visi drauge pasvarstom apie vaikų pasirinkimus. Vaikai man yra tokie brangūs, kad nesvarbu, kokio jis amžiaus, kiekvieno sėkmę ar nesėkmę aš išgyvenu kaip savo.

Kartais jaunas žmogus pamato filmą, perskaito knygą ir užsidega idea fixe - būsiu filosofas arba psichologė, dirbsiu su neįgaliais vaikais. Gražu ir kilnu, tačiau mūsų pareiga yra suvesti vaikus su gyvais pavyzdžiais, žmonėmis, kurie pažįsta tą amatą ne tik iš šviesiosios pusės, kad vėliau neatsitiktų taip, jog teks dirbti darbą, kurį ne kiekvienas žmogus gali ištverti. Kristijonas jau žino, kad bus gydytojas, ir mes nei įkalbinėjame, nei atkalbame.

Stimulas vilčiai

Kaip jūs ištveriate savo misiją? Kartais ir onkologai palūžta. Arba užsiaugina cinizmo šarvą.

Sunkūs buvo pirmieji metai, susidūrimai su mirtimi. Žinai žmogaus perspektyvą, įžvelgi daugiau, negu jis pats numano. Filosofiškai žiūrint, niekas nėra amžinas, o gydytojo paskirtis - suteikti žmogui galimybę. Mano specialybė - viena reikalingiausių. Ji būtina. Štai kaimo močiutė žino, kad kaimynas jau dešimt metų po insulto guli, nevalgo, daro po savim, bet ta liga tarsi privilegijuota, o štai vėžys... Aš aiškinu žmonėms, kad sergantys vėžiu nėra pasmerktieji, po chemoterapijos gyvena ir dvidešimt metų. Važinėdamas po pasaulio šalis, matau, kad ten visai kitoks onkologinių ligų supratimas: vėžys nėra pasirašytas nuosprendis, tai tik lėtinė liga, kuriai gydyti sulig kiekviena diena atsiranda naujų galimybių. Tai man yra stimulas.

Kartais ligonio namiškiai ateina ir sako: "Daktare, man nepatogu klausti, bet - kiek jam liko?" Sakau, tuomet ir neklauskit, aš ne ponas Dievas.

Mes kartu turime žmogų paruošti tam, kad jis galėtų susitvarkyti turtinius ir vaikų auklėjimo klausimus - juk be niekur nieko neatvesi jam notaro. Tas paruošimas - irgi mano priedermė. Bet jeigu žmogus yra tikintis, jis supranta, kad visa yra laikina šiame pasauly. Tuomet jam nei ligos, nei mirtis nėra baisios. Mes daug bendraujame su pacientais, nes žmoniškumas irgi gydo.

"Akušeriai yra verti medalio"

Ir jūs, ir žmona, gydytoja dermatologė-venerologė, apie mediciną galėtumėte kalbėti valandas. Pasakykit kaip medikas, ar tėtis gali turėti tą vadinamąjį motinystės instinktą?

Man lygiai taip pat malonu jausti vaiką, jį sūpuoti. Instinktyviai jaučiu, kaip jam padėti. Štai vakar jam skaudėjo pilvuką, pasiguldžiau ant savojo, - ir nutilo...

Turbtūt neverta nė klausti, ar "gimdėte" kartu su žmona.

Rugilę žmona gimdė viena, aš visą naktį kalbėjau poterius ir laksčiau pirmyn atgal. Įgijęs praktikos, imi suvokti, kaip tai yra rimta ir rizikinga. Jeigu, neduok Dieve, neteksi kūdikio, tai bus krizė, sunki nelaimė, bet jei neteksi sutuoktinio, - neliks šeimos. Manau, jog akušeris-ginekologas nuolat "kabo ant plauko", rizikuodamas dviem - naujagimio ir moters - gyvybėmis. Kaskart, išsaugojęs abi, jis nusipelno medalio.

Esate demokratiškas tėtis?

Ginčų visada kyla. Aš ir pats buvau toks... pasišiaušęs. Mes mokome vaikus apginti savo nuomonę, ir jeigu ji pakankamai argumentuota, keičiame savo poziciją. Jeigu ne - turi susitaikyti su tuo, ką siūlo mūsų gyvenimiška patirtis. Namas pakankamai didelis, bet neturime nei namų darbininkių, nei sodininkų, viena močiutė jau sena, kita - toli, tad vaikai savarankiški. Mes neverčiame jų dirbti už pinigus; patys žinome, kad mūsų pareiga nupirkti jiems tai, ko reikia. Visi žinome savo teises ir pareigas. Smagu, kai mama eksperimentuoja virtuvėje, bet nemanau, kad ją reikia gaišinti prie puodų laisvadienį, nes jis skirtas įspūdžiams.

O tėtis eksperimentuoja virtuvėje?

Jolanta: Kartą dukters kažkas paklausė, ką geriausiai moka tėtis. "Kepti kiaušinienę", - atsakė Rugilė. Na, tuo Alvydo kulinariniai gebėjimai ir baigiasi... - juokiasi moteris, - bet jis turi daug kitokių.

Pavyzdžiui?..

Tarkime, namuose vyksta statybos... Na, Alvydas pats namo nebaigs statyti, bet darbų vykdytojas jis - labai geras, - šypsosi.

Apie ką jūsų šeimoje nekalbama?

Nėra klausimų, į kuriuos vaikams neatsakytume, tačiau esame katalikiška šeima, ir, tarkime, sekso nelaikome vieša tema. Kartais Jolanta sako: "Tu jiems tai pasakyk", bet dažnai pati pasako "paruošiamąją kalbą"... Apskritai mudu pasiskirstę "auklėjimo sritimis".

O knirkiantį mažylį naktį guldotės šalia?

Mes turime didelę lovą, į kurią visi šeštadieniais sugriūvame, geriame kavą su pyragaičiais ir žiūrime kokį "Telebim-bam". Pliekiame kortomis ar "Monopolį". Paskui lekiame kuo toliau nuo namų - dviračiais ar automobiliais. Nėkart atostogų nepraleidome dviese. Dviese vykstame į konferencijas, kursus, ir jeigu pirmąją dieną dar būname ja susidomėję, užsimiršę, tai jau kitą atsiveria tuštuma. Ne dėl to, kad nuogąstautume, jog vaikams kas nutiks. Tik norisi, kad ir jie grožėtųsi, džiaugtųsi kartu.