Alina Karpovaitė: sąvartyne atradusi Ameriką

Kaip jau būname iš anksto sutarę, biuro autobusiuku vežioju žmones po įvairias įstaigas: nušalusį kojas - į ligoninę, sunegalavusį - priregistruoti Darbo biržoje, kad galėtų kreiptis į polikliniką, neturintį paso - į Migracijos tarnybą, o norintį susitvarkyti pensiją - į Sodrą. Taip diena ir prabėga, o apie 17-ą valandą skubu į socialinio darbo magistrantūros paskaitas Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete.

Kokia vaikystės patirtis nulėmė šį jūsų pasirinkimą?

Galbūt norą padėti draugams ir kitiems žmonėms perėmiau iš savo tėvų stebėdama jų darbus. Jie abu - socialiniai darbuotojai. Nors turiu jaunesnius brolį ir tris seseris, aš, pirmagimė, gimdytojų, tetos ir močiutės buvau ypač mylimas vaikas.

Atsimenu, vienas šeimos pažįstamas turėjo negalią, buvo pusiau paralyžiuotas, sukypęs, sunkiai vaikščiojo ir kalbėjo. Aš tada buvau paauglė, ir kai jis mane šaukdavo per visą kiemą, gėdydamasi slėpdavausi, sukdavausi nuo jo į šoną. O mano mama priimdavo tą žmogų pietauti, nusiprausti ir žiūrėjo kaip į visavertį bičiulį. Tai man buvo pavyzdys.

Norėjau būti mokytoja ar vaikų gydytoja, bet nesisekė tikslieji mokslai, ir po dvylikos klasių nepavykus įstoti į universitetą, teko savanoriauti - vaikų klube dirbau su vaikais iš rizikos šeimų, vėliau - Šeimos paramos centre. Man patiko būti su vaikais ir duoti jiems tai, ko negauna savo šeimose. Tikėjausi ateityje dirbti su mažaisiais. Bet į rankas pateko skelbimas, jog Išganymo armija ieško socialinio darbuotojo. Džiaugiuosi, kad manim, neturinčia patirties, patikėjo ir suteikė galimybę jos įgyti.

Nedaugelis jaunų merginų ryžtųsi eiti per pūgą, liūtį ir smarvę... Ar užribio žmonės yra verti pagalbos?

Sutinku žmonių, kurie smerkia skurdžius: "Čia jau nebe žmogus. Ir kaip jis taip galėjo apsileisti?" Žinoma, istorijų yra įvairių. Štai vienas žmogus iš tolimo Rusijos pakraščio sakė: "Žinai, prieš 15-a metų aš sėdėjau tėvų sode po persikų medžiu, ir juos skanaudamas nebūčiau patikėjęs, kad kada atsidursiu vienas ir tokioj duobėj". Ir tai iš tikrųjų sukrečia: niekada nežinai, kur ir kada atsidursi.

Nepavadinčiau to nužmogėjimu, tiesiog atsitraukimu, ir tai lemia tiek daug dalykų, kad net sunku aprėpti: tai ir šeimos tragedija, ir aferistų, dėl kurių prarado butą, apgaulė, ir žmogaus gal būta silpnesnės valios. Juk ne visi eina į sąvartyną, kai praranda butus. Bet jeigu kalbame apie žmones, kurie ten gyvena dešimt metų, tai anuomet, kai jie ten išėjo, dar nebuvo taip sutvarkytas socialinis darbas ir socialinės rūpybos sistema, ir žmonės tiesiog nežinojo, kur eiti pagalbos prašyti. Sovietų Sąjungoje buvo populiari migracija, tad dauguma žmonių yra atvykę ir įstrigę čia, nes nemokėjo kalbos, neturėjo artimųjų...

Kas palaiko tų žmonių savivertę ir viltį?

Šiaip jie tikrai nėra degradavę, labai mėgsta skaityti - klasiką ir detektyvus, tarpusavyje keičiasi knygomis, kurias čia suranda. Ir kai važiuojam į miestą, visada ateina išsiprausę, - nepasakysi, kad iš sąvartyno. Dirbu tik pusantrų metų ir kardinalių permainų nemačiau, gal tik vienas žmogus, kuriam išrūpinau pasą, užsikabino už vieno darbo, kito, ir dabar gyvena ir dirba ūkininko sodyboj. Žinoma, jis sugrįžta aplankyti savo draugų.

Šie žmonės - nuoširdūs, atviri, ir turi humoro jausmą; sako, kad gyvena kaip Amerikoje - visko turi apsčiai. Jie - geranoriški ir dėkingi. Išganymo armijoje savanoriu dirbantis felčeris jiems ir žaizdas aptvarsto, ir vaistų duoda, lankome žmones ligoninėje, kartais palydime į paskutinę kelionę. Bet jie vertina ne tik ištiestą duonos kąsnį, bet ir moralinį palaikymą, bičiulystės ryšį. Tie sąvartyno žmonės rūpinasi, kad neperšalčiau, mūvėčiau kepurę, padeda ištraukti purvo duobėje įstrigusį automobilį. Pasitaiko įvairių kuriozų, tad kolegos vis ragina: "Kada tu užrašysi tas linksmas istorijas?".

Na, o kai uždarys sąvartyną, mano darbas nesibaigs. Reikės jiems dar padėti rasti kitus namus, pragyvenimo šaltinį ir grįžti į visuomenę.

Kiek, anot Vydūno, esate "žmogus sau"? Ar bendraamžiai kartais nepasišaipo iš jūsų nesavanaudiškumo?

To egoizmo tikrai niekam netrūksta, ir man taip pat. Dažnai gailiuosi dėl to, ką prišneku ištikta nuovargio ar kokios krizės, bet šalia yra vadovai, yra kam išsipasakoti. Su nesupratimu ar panieka nesusiduriu, nes mano aplinkos žmonės visi daro ką nors panašaus. Didžiuojuosi turinti draugų - pedagogų, menininkų, teologų, kurie turėtų galimybę išplaukt į platesnius vandenis, kur geresnis gyvenimas, bet yra pasišventę savo šaliai. Ir jiems netrūksta atjautos, meilės, įsijautimo į kitą žmogų. Nenorėčiau būti šalia abejingo žmogaus. Kartais pagalvoju apie didesnius namus nei turiu, bet man materialūs dalykai didelės reikšmės neturi. Svarbiau yra žmonės, kurie mane supa, viskuo dalijasi, geri santykiai su jais.

O laisvalaikiu, kiek jo lieka nuo studijų, lankau pramoginių šokių repeticijas, kurioms vadovauja nuostabūs jauni žmonės "Žuvėdros" šokėjai Ramunė ir Martynas Kūros. Tango, Vienos valsas man padeda atsipalaiduoti. O šiandie, tarkime, einu į koncertą "Gruziniškos vestuvės"...

Gal turite kokį žmogų - viso gyvenimo kelrodę žvaigždę?

Kristaus asmenybė man yra patraukliausia, norisi ja sekti. Kitų dievų niekada neturėjau. Apie tikėjimą kalbėtis su sąvartyno žmonėmis - ne mano darbas, tik stengiuosi Dievo meilę parodyti darbais, viskuo, kuo galiu jiems padėti, - sako Alina.

Klausydamasi paprastų jos žodžių, prisimenu neseniai girdėtą vieno teologo įžvalgą: "Jėzus, kildamas į kalną, kažin ar savo uždaviniu buvo pasirinkęs viršukalnio erelio polėkį. Jo trajektorija - krytis: į mūsų sielų tamsias gelmes, ant golgotos - į Tėvo valios bedugnę". Galbūt Alinai, kukliam Išganymo armijos kareivėliui, kada nors pravers šis tolimo minties pakeleivio šviesulėlis.