Akvilė Šmaižytė: "Norėčiau gyventi amžinai"

Mes atliekame muziką, kuri atskleidžia pačią romantiškiausią Prancūzijos bei Italijos muzikos kultūros pusę. Švelni, svajingai nuteikianti, ji nukelia į pačius netikėčiausius Paryžiaus kampelius. Tai intelektuali, jauki, šildanti muzika.

Bet intelektuali muzika turi ne tiek jau daug klausytojų...

Aš ir nesitikėjau, kad šiuo keliu bus lengva eiti. Man nesvarbu - moka mažiau ar daugiau, svarbiausia, kad žinau, ką noriu pasakyti. Žinau, kurlink einu.

O elektroninės muzikos projekte kuria Klaipėdos dydžėjai?

Ir vadinamieji muzikos inžinieriai, atliekantys savos kūrybos muziką gyvai ir neatkartojamai kiekvieno pasirodymo metu. Muzikos inžinieriai daug dirba studijoje: kuria, remiksuoja, lipdo vieną muzikinį stilių su kitu...

Kažkodėl bendradarbiauji su vaikinais.

Nuo paauglystės neturiu draugių merginų. Draugauju tik su bernais. Jie visada sugalvoja ką nors ypatinga. Mūsų draugystėje daug veiksmo: kartu varom į bunkerius kepti bulvių, žvejoti. Man sėdėti ant suolelio su merginomis ir kalbėtis apie nagų laką nuododu.

Esi nenuorama.

Ir dar netvarkinga. Namus tvarkausi tik norėdama nusiraminti. Esu visiškai išsiblaškiusi.

Įsivaizduoju, kaip nelengva tavo tėvams.

Tėvai niekada manęs nevaržė. Jie man suteikė visišką laisvę. Galėjau save realizuoti kaip įmanydama. Savo kambaryje piešdavau ant sienų.

Tavo tėvai - menininkai?

Tai savo srities specialistai ir užsibrėžtų tikslų siekiantys žmonės, bet sykiu ir visiški pankai. Mus, vaikus, jie auklėjo nestandartiškai.

Mano tėtis yra teisininkas, jis griežtas ir išmokė disciplinos, tačiau mokymo forma buvo labai diplomatiška, todėl nepatyriau jokių auklėjimo traumų.

Mūsų šeimoje būdavo tokia tradicija. Kiekvienos šeimos šventės metu mes tėvams turėdavome paruošti kultūrinę programą. Surinkusi grupę vaikų aš statydavau spektaklius, šokius arba grodavome kartu su pusessere ir dainuodavome.

Mama - pats šilčiausias pasaulyje žmogus, visada mane palaikė, kad ir ką darydavau. Ji - tikras mano angelas sargas. Kartais man atrodo, jog būtent ji sudėliojo danguje man palankias žvaigždes, ir todėl šiame gyvenime man taip sekasi.

Tėtis - Chris Rea gerbėjes, surinkęs visą jo fonoteką. Namuose visada skambėjo įvairiausių stilių muzika: nuo "Pink Floyd" iki repo... Tėvas man įskiepijo pamatines vertybes. Iš jo sužinojau, kad žmonės yra svarbesni už daiktus. Iš jo sužinojau, koks svarbus yra pozityvus požiūris, kad ir kas nutiktų.

Pavydėtina vaikystė...

Mano vaikystė buvo ganėtinai sunki: sirgau bronchine astma, kamavo stipri alergija, iki 15 metų daug ko negalėjau valgyti. Kita vertus, dėl to nelankiau darželio ir mane prižiūrėjo močiutė. O didžioji mano mokytoja buvo sesuo, tad į mokyklą išėjau ne tik mokėdama rašyti ir skaityti, bet ir laisvai kalbėjau bei skaičiau rusiškai.

Dėl alergijos dažnai baisiai išberdavo veidą, negalėdavau į save net žiūrėti. Nusikasydavau iki kraujo. Tėvai niekur negalėdavo manęs vežtis, nes pasikeitusi aplinka išprovokuodavo astmos priepuolius. Tačiau visa ši kankynė man suteikė tik stiprybės.

Tau tik 26-eri, bet esi labaiu subrendusi už daugumą savo bendraamžių.

Todėl, kad niekada nesigailėjau savęs. Ir astma, ir alergija man davė dividendų.

Kokių?

Nebūčiau tokia šauni, jei nebūtų tekę šiek tiek pakentėti, - juokiasi. - Kartą tapęs stipriu žmogumi, nebesidairai atgal, o žiūri į tolį. Vilioja žygiai...

Tu neįstojai į režisūrą.

Maniau, kad pasiruošti stoti į Manų fakultetą man pakaks ir trijų dienų. Maniau, ateisiu, gražiai su gitara pagrosiu, ir priims. Buvau išlepinta sėkmės. Po to sėdėjau viena susigūžusi parkelyje ir verkiau.

O po to baigei prancūzų kalbos studijas.

... ir suvokiau neturinti jokių žinių: nei apie pasaulį, nei apie žmones. Vertėja būti nenorėjau. Popierizmas neviliojo. Įstojau į vadybą, o baigusi ją įsidarbinau vadybininke Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmuose. Ten dirbau pustrečių metų. Tiesa, metus gyvenau Italijoje.

Kodėl ten nepasilikai?

Tuo metu mane jau buvo pavergusi būsimojo vyro širdis. Raimondas yra mano tikroji, vienintelė ir, tikiu,paskutinė meilė. Ištekėjau už jo prieš metus. Didžiuojuosi, kad ir jis turi savų tikslų. Jis kaip ir aš - karjeristas. Šiuo metu Raimondas dirba pirmuoju laivo kapitono padėjėju. Manau, kad iki laivo kapitono kėdės jam tetrūksta tik vieno kito reiso. Raimondas mane palaiko visur ir visada. Jis labai tolerantiškas. Niekada manęs nespaudžia. Gerbiu ir myliu jį be galo. Kartais pakalbame apie būsimus vaikus. Jam jau norėtųsi, o man - pats kilimas. Sakau, kad reikia keletą metelių pagroti. Išskleisti sparnus. Įsivažiuoti. Ir jis supranta mane.

Tave supa nuostabūs žmonės. O kaip tavo gyvenime atsirado gitara?

Kartą pamačiau, kaip puikiai gitara groja mano pusseserė. Jau kitą dieną turėjau gitarą. Esu savamokslė. Nesu baigusi nei gitaros, nei vokalo mokslų, nors grojau ir dainavau nuo mokyklos laikų. Susitelkėme į grupę "Natiurma". Nuo paauglystės rašau dainas. Šiuo metu vokalo mokausi savarankiškai. Internete randu pamokėlių. Dažnas dainininkas mane ragino tiesiog klausytis muzikos ir dainuoti iš širdies. Sakė, svarbiausia - neprarasti savitumo.

Taigi metei rimtą darbą ir ėmeisi tokios "nerimtos" veiklos kaip muzika. Daug kam tai nesuprantama.

Todėl daug kas man pirštu ties smilkiniu sukioja. Aš parašiau prašymą atleisti mane iš darbo tokiu metu, kai visi bijojo prarasti savo darbo vietą.

Kodėl taip pasielgei?

Vakarais repetuodavau su grupe. Aš nuolat savo draugams muzikantams kartodavau: "Pamatysite - vieną dieną viską mesiu ir imsiu dainuoti". O jie man: "Lauksim tavęs,kiek reikės." Sėdėdavau darbe ir galvodavau: "Ką aš čia darau? Švaistau savo laiką". Ir vieną dieną nustojau save kankinti.

Pradžia padaryta, laužas įkurtas. Mano darbas šiandien - siekti profesionalumo. Viską darau šiandien. Kaip moku, taip ir darau. Nelaukiu įkvėpimo. "Įkvėpimas retai pažadina veiksmus. Veiksmai visada pažadina įkvėpimą", - sakė Frankas Tiboltas.

"Kartais man atrodo, jog mama sudėliojo danguje man palankias žvaigždes, ir todėl šiame gyvenime man taip sekasi."