Aida Pečeliūnienė: "Aš - savo laiko karalienė"

Man rankos visuomet niežėjo, bet neturėjau galimybių daryti to, kas traukė. Sąlygos bent prisiliesti prie to, kas man įdomu, atsirado maždaug prieš dešimt metų. Menai traukė nuo vaikystės, nes tėvas architektas tapė, drožė, mama dirbo Kauno muzikiniame teatre - kūrė rekvizitą. Galima sakyti, aš teatre ir užaugau, jame būdama daugiau nei namuose. Toji atmosfera negalėjo nepalikti pėdsakų. Tuo labiau kad baigiau ir Kauno vaikų dailės mokyklą.

Į kokią meno rūšį puolėt pirmiausiai?

Dar studijuodama Klaipėdos fakultetuose darydavau visą atributiką, kuri buvo reikalinga renginiams. Kai nuėjau dirbti į gelžbetonio gamyklą, ten visą vaizdinę agitaciją pagal savo skonį suriktavau. Beje, esu sukūrusi kostiumų "Jungos" šokėjams, piešiau drabužėlių eskizus tuomet labai garsiam "Žiogelio" kolektyvui. Ai, ko tik aš nesu ėmusis. Ar atmenate "Smaragdo miesto burtininką"? Tai aš su vaikais dekoracijas piešiau. Su vaikais ant Jono kalnelio tapėme didelį pano "Švyturio pilis", - su langais, vartais, bokštais. Aš dabar turiu dvi aistras - menai ir vaikai, su kuriais man yra nuostabu bendrauti.

Jūs piešiate ant šilko, esate įvaldžiusi batikos techniką, tapote, kuriate lėles, marčiai per vieną vasarą numezgėte trisdešimt "ekskliuzyvinių" megztinių. Kurią menų rūšį esate įvaldžiusi labiausiai?

Nė vienos. Aš jaučiu didelį pakilimą, kai galiu prie viso to prisiliesti. Ir dar didesnis pakilimas užlieja, kai man kas nors pavyksta. Ir šeimos nariai į tą mano pakilimą beregint reaguoja. Pradėjau tapyti, - vyras tuoj partempė dažų tūbelių krūvą. Sūnus aprūpino molbertu. Kai pradėjau siūti lėles, - vyras beregint pasirūpino krosnimi jų veideliams ir rankelėms bei kojelėms iš molio ar plastiko išdegti.

Tokiems polėkiams reikalingi laikas ir pinigai...

Finansiškai remia šeimos nariai, o laikas... Esu jo švaistymo ar tausojimo šeimininkė. Galiu pasakyti ir taip: esu savo laiko karalienė.

Iš kur semiatės įkvėpimo?

Impulsai labai įvairiai ateina. Štai sūnus Aurimas su būsima marčia Laura grįžo iš kelionės po Japoniją. Jie tiesiog kliedėjo sakūrų žydėjimu. Dar buvo keli mėnesiai iki jų vestuvių. Pradėjau rašyti kvietimus ant šilko tapydama ir jų kliedesių objektą - sakūrų žiedus. O tuo metu Kretingos bažnyčioje kaip tik buvo rengiamasi atidengti restauruotą altorių. Man klaikiai nepatiko, kad tas tviskantis altorius pridengtas polietileno plėvėmis. Pasisiūliau padaryti šilko užuolaidas vėl su sakūrų žiedais. Altoriaus atidengimo proga sukūriau ir angelo sparnus - juos išskleidė balerina Eglė Špokaitė. Na, o po to ėmiausi tapyti ir vestuvinę suknelę.

Žinau, kad jungtuvės vyko Kretingos bažnyčioje. Kaip reagavo parapijonys, kai Laura, vedina tėvo, praėjo pro juos?

Parapijonių reakcijos nepajutau. Tačiau buvo nenusakomas sūnaus draugų emocijų virpėjimas. Bet gal ne suknelė tas emocijas kėlė...

Aida, jau kelintus metus į savo sodybėlę Minijos kaime kviečiatės dailininkus. Čia vyksta plenerai ar netgi simpoziumai. Toks menininkų susibūrimas vyks ir šiemet liepą. Girdėjau, kad prasiplėtė geografija, - bus ne tik lietuvių, bet ir atvykėlių iš Italijos, Izraelio. Ką Jums duoda tokie susibūrimai?

Man pirmiausiai smagu, kad išvažiuodami menininkai palieka darbelį Minijos kaimui. Man smagu, kad čia kviečiami atvažiuoja intelektualai skaityti paskaitų ar tiesiog bendrauti prie laužo. Ir dar man patinka neįkyriai stebėti, kaip kas dirba. Tai irgi savotiška mokykla. Man daug davė bendravimas su profesionaliais dailininkais Sauliumi Paliuku, Sauliumi Bertuliu. Daug ką išsiaiškinu su Klaipėdos galerijos administratore Violeta Jusioniene, kuri ir padeda sukviesti menininkus į Miniją. Dabar degu idėjomis išpuošti vigvamą, kurį broliai pranciškonai pasistatys būsimo dvasinės paramos centro vietoje. Čia liepos aštuonioliktąją jie lauks sergančiųjų onkologinėmis ligomis, išklausys ir atėjusiųjų su dvasinėmis problemomis. Tą vigvamą išdekoruos menininkai, kurie bus atvežti iš Minijos, nes kaip tik tuo metu mano sodyboje jie vėl stovės prie molbertų. Aš dabar jau konstruoju vėliavas, kuriomis bus papuošta vigvamo teritorija. Ir čia vyks misterija.

Ar iš kuriamų menų galėtumėte gyventi?

Aš nesu profesionalė. Aš tai darau savo malonumui. Jeigu pasišaučiau iš to gyventi, jau turėčiau kažkam pataikauti, daryti tai, kas patinka kitam, o ne man pačiai. Dabar mano tapytų paveikslų galerija ištuštėjusi. Keturiolika paveikslų padovanojau Klaipėdos ligoninės reabilitacijos skyriui, kuriam vadovauja Jolanta Valavičienė. Pajutau šio skyriaus medikams ir silpnučiams ligoniams šilumą. Tie paveikslai dabar iškabinti koridoriuje. Įsipareigojau nutapyti po paveikslą kiekvienoje palatoje. Kuriu lėles. Kai surengsiu jų parodą, jas išdovanosiu draugams.

Kur geriau sekasi "daryti menus" - Klaipėdos būste ar Minijoje?

Vienareikšmiškai - Minijoje. Neįsivaizduoju, kur tilpčiau su keliolikos metrų šilkais, pavyzdžiui, Kretingos bažnyčiai namuose Klaipėdoje. O Minijoje juos tapydama baltai nuspalvinau ir pievą. Minijoje ir tapau. Antra vertus, lėles dariau tik Klaipėdoje. Kai dabar turiu jų porcelianinių dalių "kepyklą" Minijoje, šiemet bandysiu jas daryti ten. Lyginsiu, kur gražesnės išeis...