Aida Milvydaitė - pirmoji jūrų kapitonė

Kad ir kaip stengtųsi šalies valdžia Lietuvą padaryti jūrine valstybe tik žemėlapyje, šiems kėslams nelemta išsipildyti. Bent tol, kol yra nors vienas lietuvis, savo gyvenimo neįsivaizduojantis be vėjyje plazdančių burių ir jūros platybių. Toks, kaip klaipėdietė Aida Milvydaitė - pirmoji moteris kapitonė nepriklausomoje Lietuvoje.

Nuo šiol visi pažįstami, draugai ir kolegos buriuotojai į 25 metų klaipėdietę A. Milvydaitę gali drąsiai kreiptis “kapitone”. Išlaikiusi kapitonės kvalifikacijos egzaminą, ji tapo pirmąja moterimi, tai padariusia nepriklausomoje Lietuvoje.

“Po egzamino sužinojau, kad iki manęs kapitone yra tapusi tik Marytė Mudėnienė. Tačiau tai buvo dar iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę”, - sakė “Respublikai” A. Milvydaitė.

Pirmos ir antros eilės laivavedžio kvalifikaciją turėjusią merginą Klaipėdos universiteto burlaivyje “Brabander” egzaminavo griežta komisija, kurią sudarė vieni kapitonai, patyrę jūrų vilkai. Jie būsimai savo kolegai priekaištų neturėjo.

“Per egzaminą reikėjo suplanuoti kelionę į keturis uostus, įvertinti oro sąlygas, sudaryti įgulai galimybę pailsėti ir taip toliau. Buvo baisu ir balsas drebėjo. Tačiau susivaldžiau. Sunku ne egzaminą išlaikyti, o tam pasiryžti”, - neslėpė džiaugsmo klaipėdietė.

Galima spėti, kad A. Milvydaitės likimas buvo nuspręstas jau per gimimą. Jos tėvas - žinomas buriavimo treneris Antanas Milvydas. Tad nenuostabu, kad jis dukrą nuo mažų dienų vesdavosi į treniruotes, o šešerių ji jau pati pradėjo buriuoti.

Nors tėvai manė, kad Aidai šis užsiėmimas greitai pabos, ji dešimties metų jau buriavo savarankiškai ir, iki tapdama kapitone, išbandė visus laivelius ir jachtas. Prieš šešerius metus klaipėdietė kartu su legendine jachta “Lietuva” debiutavo garsiojoje tarptautinėje didžiųjų burlaivių regatoje “The Tall Ships’ Races”. O prieš porą metų kaip “Šatrijos” kapitonė kartu su jos įgulą sudariusiais kolegomis iš “Lietuvos” tapo šalies jūrinių jachtų čempione.

Nors Lietuvos jūreivystės kolegijos diplomą turinti A. Milvydaitė šiuo metu dirba su jūra nieko bendro neturinčioje bendrovėje, visas likęs jos laikas yra skirtas buriavimui.

“Jei būtų galimybė, buriavimui skirčiau visą savo gyvenimą. Bet kol kas savo jachtos neturiu. Tad visi savaitgaliai prabėga jachtų klube. Didžiąją dalį savo laisvalaikio praleidžiu su buriuotojais, dažniausiai jachtos “Lietuva” įgula. Štai jau gegužę prasidės buriavimo sezonas, varžybos”, - nekantravo jaunoji kapitonė.

A. Milvydaitė nebijo prisipažinti, kad serga jūros liga, ir ne kartą, patekus į didelę audrą, yra sau prisiekusi daugiau į jachtą nekelti kojos.

“Klausiu savęs, kas čia mane nešė, ir pasižadu jau pirmame uoste lipti į krantą ir važiuoti namo. Tačiau audra baigiasi, vėjas nurimsta, išlenda saulė ir vėl viskas prasideda iš pradžių. Tobulėti ribų nėra”, - šypsojosi mergina.

Klaipėdietės teigimu, priešingai nei likę šeimos nariai, neburiuojanti mama jau senai susitaikė su tokiu jos pasirinkimu. Tačiau, kaip ir visos mamos, jaudinasi. Išgirdusi, kad kur siaučia audra, ir žinodama, jog netoliese gali būti jachta su jos dukra, iš karto puola vartyti atlasą.

A. Milvydaitė nesibaimina, kad jai teks įrodinėti, jog yra tikra kapitonė. Nors iš pradžių įgulos nariai, ypač vyrai, į jos vadovavimą žiūrėjo gana kreivai.

“Jūroje viskas daug paprasčiau. Čia nereikia šaukti, kad esu kapitonė. Jei esi vertas šio vardo, įgula pati puikiai mato ir viską supranta. Tačiau niekada nereikia užsimiršti, nes daug kas jūroje vyksta kitaip. Juk ir visi vairuotojai žino, kaip reikia važiuoti, bet avarijų būna”, - sakė mergina.

Apie jūros klastingumą kapitonė žino ne tik iš kitų pasakojimų. Prieš kelerius metus jau po nurimusios audros netikėtai atsiritusi didžiulė Atlanto vandenyno banga it šapelį pakėlė ant denio buvusią klaipėdietę ir neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne saugos diržas. Ne kartą audringoje Baltijoje, traškant stiebui, prisiėjo tvarkyti ir plyšusią pagrindinę burę.

“Kai reikia tvarkytis, tvarkaisi ir nekreipi dėmesio į tai, kas galėtų būti - yra liemenės, saugos diržai, kitos gelbėjimosi priemonės. Realus išgąstis atsiranda jau po visko, kai pasvarstai, kas tau galėjo nutikti. O šiaip jei pats nepasisaugosi, niekas tavęs neapsaugos”, - neabejojo kapitonė A. Milvydaitė.