Agnijos iššūkis

Šokis yra idėja, kūno kalba, judesys, kuris niekada nemeluoja.

Šokėjui, atliekančiam daug įvairių vaidmenų, būtų labai sudėtinga likti savimi grynuoliu, nes tada dingtų personažas. Šokėjas turi "palįsti" po idėja, po konceptu, įsikūnyti, bet kartu šokis yra itin asmeniškas dalykas, išlenda būdo bruožai - demoniški ar angeliški.

Kaip Jūs kuriate šokį - kaip scenarijų ar tapybos darbą?

Įvairiai. Kartais išgirstu įkvepiančią muziką, reginių miražai iškyla prieš akis. Būna, sukrečia knyga, sakinys arba asmeninis išgyvenimas. Jau keleri metai matau ženklus, kuriuos palieku savo gyvenime tarsi stigmas; taip gimė spektaklio idėja "Antspaudai".

Lipdydama kompoziciją, savimi it teptuku išbandote atrastą judesį?

Kartais vienas pats studijoje "tapai savimi", bandai variantus, darinius. O kai jau laukiausi kūdikio, labai daug dirbau su šokėjais, perteikdama jiems vaizdinius, simbolius, jie improvizavo, o aš kaip koks dizaineris ar kompozitorius bandžiau sudėliot koliažą ar tas šokio nateles.

Įsivaizduoju choreografą kaip pabaisą šokėjams...

Grupėje turi būti gera atmosfera. Kūrybiškas žmogus turi jaustis laisvai, juk jis atiduoda tau save. Jeigu repetuos prieš savo valią, negalėsi iš jo išspausti geriausia. Aš griežta, bet ne tironas. Manau, jog esu gan tolerantiška, bet būna riba, kai tavo žodis - paskutinis.

Daugelis lietuvių balerinų bėga į Olandiją, nes ten teatre dirba psichologas, traumatologas, masažistas, fizioterapeutas, be to, pinigų bei šlovės daugiau...

Iš esmės ir išvardijote visas priežastis. Darbas skurdžiomis sąlygomis mūsų teatruose pavojingas sveikatai. Ten atlyginimai kitokie. Lietuvoje dar vertinami dramaturgai, kompozitoriai, o į šokėjus ir choeografus žvelgiama tarsi su panieka: "Tai vis dar mosikuoji galūnėmis?" Olandijoje gausu šokio teatrų, remiamų valstybės, choreografo profesija yra gerbtina, reikalinga, ir todėl šalis tapusi tautybių katilu. Mūsų šokėjai, baigę baleto mokyklą, yra aukšto lygio, bet susiduria su dilema: likti ar grįžti. Aš irgi ten jau dėsčiau baleto mokykloje, dalyvavau aibėje įdomių projektų, festivalių... Bet čia - mano šeima. Galvojau: negi ta mano šalis ir liks dugne?

Ar tiesa, kad užsienyje balerinos lengvos it pūkeliai, o lietuvaitės - kaip kolonos, ir jas kilnojantys partneriai gauna stuburo išvaržas?

Ne... - juokiasi. - Nebent balerūnai per gležni; visokių balerinų yra ir užsieny, ir pas mus jų yra reto grožio. Be to, moderniam šokiui visai kitos kūno apimtys, priimamas ir masyvesnis kūnas, ir netaisyklingų proporcijų, ir choreografai projektams kartais ima nestandartinės išvaizdos, net kvazimodiškus šokėjus. Nes reikia įdomesnės raiškos arba titaniškos jėgos.

Balerūnas Nerijus Juška prasitarė, esą klasikinis baletas - tai jau oho, o modernų šokį gali suskelt bet kas atėjęs iš gatvės.

Mano kita nuomonė. Žinoma, klasikiniam baletui reikia specialių duomenų, ilgas mokymosi procesas. Šiuolaikinis šokis dar neturi senų tradicijų, bet esama trupių, kuriose privalai turėti gerus baleto pagrindus, ir trupių, kuriose šokio amplitudė plati. Pernai įgyvendinau projektą "Tu esi čia", idėja buvo pakviesti ne profesionalus, o taiči, tango, jogos atstovus, ir jų raiškos priemonėmis pavyko sėkmingai sukonstruoti koncepciją, erdvę. Scena buvo suskirstyta į erdves tarsi kambarius, žiūrovas galėjo po juos vaikščioti, ir šokėjams teko iš asmeninės patirties sukurti solo. Tarkim, tango jie šoko po vieną, skambant kitai muzikai. Šis projektas vyko didžiausiame Ultrechto dramos teatre, o kitus pristačiau įvairiose šalies teatrų scenose.

Girdėjau, Olandijoje baleto fanai išperka spektaklių abonementus, teikia šokėjams dovanas...

Turtingam verslininkui yra prestižo reikalas remti kurį favoritą. Šiuolaikinio šokio, intelektualaus ir konceptualaus meno auditorija didelė, tačiau mūsų pripažinimas kitoks: gėlės, mažos dovanėlės. Choreografas yra nelabai matomas, tik jo vardas žinomas.

Maja Pliseckaja sakė: balete - kaip kare; lūžių neišvengsi.

Iš tiesų šokėjas gali tapti luošiu ir prarasti įnagį, kuriuo užsidirba duoną. Todėl fanatiškai turi prižiūrėt savo kūną. Buvo keletas šokėjų, turėjusių problemų dėl antsvorio, mitusių obuoliais ir apelsinais, tai vienai merginai neatlaikė kaulai - lūžo kojos. Olandija - liberali šalis, su žolės parūkymais... Vienas itin gabus šokėjas pusmetį gulėjo lovoje, nes jo organizmas ir psichika neatlaikė krūvio.

Mano, kaip choreografės, pareiga yra žiūrėti, kad šokėjas išsimiegotų, kad išgyventų aštuonias žiaurias repeticijų valandas. Olandų sveikatos departamentas akademiją nuolat bombardavo brošiūromis, kaip sveikai maitintis, rytais bėgioti...

Kas Jums įstrigo tokio grynai olandiško?

Tulpės, klumpės, žuvies turgūs - vizitinė šalies kortelė, bet stengiausi aplankyti kuo daugiau parodų ir spektaklių, nes atvežamos puikiausios parodos iš Niujorko modernaus meno muziejų, čia - įkvepianti Nyderlandų dailininkų tapyba. Labai kosmopolitiška šalis. Mes, atvykėliai, daug diskutavom, kas yra olandas. Na, bičiuliai iš Rytų Europos, mano draugė iš Izraelio, mes, lietuviai, turime itin ryškų identitetą, kurio olandai mums pavydi. O aš pavydėjau olandams kultūros tradicijų ir to, kaip jos saugomos. Nors olandai sakė, esą aukso amžius buvęs prieš 5-10 metų, o dabar sudėtingiau.

Kaip ryžotės motinystei, leidot sau, karjeros moteriai, pasinerti į savotišką laukimo letargą?

Per visą lengvo nėštumo periodą buvau labai kūrybinga, energinga. Ir vaikelis (rodos, bus sūnus), suteikė itin malonių pojūčių, "šokdamas" po širdimi. Mes su vyru Arūnu esam kartu nuo pirmo kurso, jis dažnai prisideda prie mano veiklos. Jis manim labai didžiuojasi, palaiko. Sakė: "Ačiū, kad neleidi man nusiraminti ir nuolat man esi iššūkis". Jis ne toks žmogus, kad mane stabdytų. Sunki ta mano profesija, bet esu laiminga, nes vyras dažnai kartu su manim važinėja ir netgi šoka. Pernai vasarą drauge filmavomės "Štiortenbekeryje". Režisierius jį pastebėjo kaip tipažą. Arūnas turi ir modelio patirties.

Turite ukrainietiško kraujo...

Temperamentas liejasi per kraštus kaip ugnis, bet jį paveldėjau iš lietuviškos pusės, iš aukštaičių mamos ir močiutės, o močiutė Veronika net vaidino pas Juozą Miltinį.

Ką kursite Lietuvoje? Ar negąsdina mūsų teatrų, kaip širšių lizdo, įvaizdis?

Iš tikrųjų gąsdina. Svarstant, ar grįžti į Lietuvą, kilo abejonių, ar bus su kuo dirbti, nes Muzikiniame teatre yra stiprių šokėjų, bet tai jau kitas flangas, nelabai gali įlįsti. Kita vertus, niekur nieko gi nerasi padėto ant lėkštės.

Labai domina šokio filmai, kokių nėra Lietuvoje, bandau filmuoti, pažįstu kelis talentingus videomenininkus. Svajoju apie "turbospektaklius"... Galbūt publika dar nėra pripratusi prie šiuolaikinio šokio, nes kartais prireikia intelektualinių žinių ir pastangų jį suvokti.

Kaip save apibūdintumėte - kokia jūs?

Artima ugniai. Nors ir vanduo kartais būna labai audringas...