Adolfas Ruškys: "Mėgstu šokti sambą"

Taip, kartais grįžtu tik devintą vakaro. Savaitės darbo dienomis taisau vežimėlius, o savaitgaliais užsiimu visuomeniniu darbu. Esame subūrę 40 žmonių, turinčių judėjimo negalią, kolektyvą.

Jums keblu judėti, tačiau nenustygstate vietoje...

Jei kurią dieną neturiu veiklos, - blogai jaučiuosi. Būtų labai sunku, jei dėl sveikatos tektų atsisakyti darbo. Taisyti vežimėlių nuolatos važinėju į Gargždus, Kretingą, Šventąją...

Gyvenate vienas? Ar niekas Jums nepadeda?

Gyvenu vienas. Susitvarkau pats - ir namuose, ir darbe. Pagalbos prireiktų nebent tuo atveju, jei reikėtų išgręžti skylę lubose. Man sunkių buities darbų nėra. Prie visko prisitaikiau.

Daugiausiai laiko turbūt skiriate "Likimo laiptams"?

Kaip vadovas, stengiuosi padėti žmonėms, ieškau darbo vietų. Stengiuosi neįgaliuosius integruoti į viešąjį gyvenimą. Mūsų veikla labai įvairi: rašome projektus, nešame į Savivaldybę. Prašome paramos. Apie pusmetį svarsto mūsų pageidavimus. Žinoma, ne visada gauname tiek pinigų, kiek reikėtų, tačiau kiek skiria - užtenka.

Jau septyneri metai vasaromis vykstame į Nidą poilsiauti. Ne kiekvienas mirtingasis gali pasigirti tuo, kad kiekvieną vasarą dešimt dienų poilsiauja šiame kurorte.

Keliaujame, vykstame į pasirodymus Vilniuje, Šiauliuose bei kituose miestuose. Vasarą poilsiaujame neįgaliųjų stovykloje Monciškėse. Poilsiaudamas kartu ir dirbu. Tai kam ratą pakeisti reikia, tai vežimėlio ašis nulūžta. Šokių kolektyvo nariai taip pat priklauso "Likimo laiptams".

Ar mėgote šokti, kai galėjote tai daryti?

Esu kilęs iš kaimo ir prieš nelaimę šokiai nerūpėjo. Nekoks buvau šokėjas.

Ką turi padaryti jūsų likimo žmogus, kad atgautų norą džiaugtis gyvenimu, svajoti, planuoti ateitį?

Tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Vieni lieka viskuo nusivylę, apatiški, kiti susitaiko ir gyvena toliau.

O jūs?

Iš pradžių buvo labai sunku. Iširo mano šeima. Pradėjau gyventi vienas. Atsiskyriau, užsisklendžiau. Praėjus kiek laiko pradėjau bendrauti su Jonu Girta, organizacijos "Likimo laiptai" pradininku. Tapau jo pagalbininku.

Laikui bėgant prie negalios prisitaikiau. Nusipirkau butą pirmame aukšte, kad būtų lengviau išeiti į lauką. Pakeičiau bute aplinką. Įsigijau mašiną, kurią gali vairuoti neįgalusis. Ji labai pagelbsti mano gyvenime.

Ar susitaikai su nelaime, priklauso tik nuo tavęs. Turi rasti save, rasti sau tinkamą užsiėmimą.

Kaip sekasi kulinariniam fronte?

Anksčiau maistą pagamindavo duktė, kuri penkerius metus gyveno pas mane. Šiuo metu šeimininkauju pats. Pamąstau, kaip mama gamindavo - kai ką prisimenu, pabandau, ir visai neblogai išeina. Man malonu skaniai paruošti maistą. Pasikviečiu draugų. Iškepu kokį kepsnį ar pyragą - labai malonu, kai pagiria.

Ar turite vilties kada nors vaikščioti?

Mano trauma nepagydoma. Nesėkmingai šokau į vandenį - susilaužiau kaklą. Jau penkiolika metų sėdžiu vežimėlyje. Truputį paeinu su lazdomis - nuo laiptinės iki mašinos.

Ar sulaukiate pagalbos iš aplinkinių?

Lietuviai abejingi neįgaliesiems - retas kuris pasiūlys pagalbą. Jie mano, kad mes kitokie, ir bijo bendrauti.  

Kalbino Indrė BARDAUSKAITĖ

"Išmokau pastebėti mažus dalykus"

"Vadinu save mama, o šis žodis aprėpia viską: nėra tokių darbų, kurių mama neatliktų, - sako Jolanta Starodubcevienė. - Turiu du vaikus: 12 metų dukrą Violetą ir vieną suaugusį vaiką - tai mano vyras."

Jūs ilgus metus sergate sunkia liga, trukdančia vaikščioti, tačiau tai jums netrukdo šokti?

Man šokis padeda nugalėti blogą nuotaiką, suteikia stiprybės. Šokdama (Jolanta šoka sėdėdama vežimėlyje. - Aut. past.) užmirštu visus rūpesčius - galvoju tik apie šokį, skaičiuoju žingsnelius (žingsnelis atitinka rato pasukimą. - Aut. past.).

Kiekvienas susitikimas su vadovu Alvydu Soraka, kuris yra kolektyvo siela, - mums šventė. Mes pasitempiame, susikaupiame... Alvydas vis mums primena šypsotis - sako, jei nesišypsosim, iškabins sienas mūsų karikatūromis, kad šokdami jas matytume ir juoktumės. Su kitais nariais malonu bendrauti, būti kartu, na, aišku, visko būna, kaip ir kiekviename kolektyve. Apsikeičiame pastabomis, jei kas nors padaro kokią klaidelę, ir dažniausiai iš viso to smagiai pasijuokiame.

Tikriausiai sunku nepadaryti klaidų...

Sunku šokti, kai pablogėja sveikatos būklė. Dabar aš jaučiuosi pakankamai stipri, energinga, tad šokis man teikia tik malonumo.

Niekada nenorėjau užsidaryti namie. Jaunystėje ketinau mokytis, bet reikėjo atsisakyti, nes medikai perspėjo nepersistengti. Tada turėjau tausoti sveikatą, stengtis išsaugoti tai, ką turėjau. Dabar, kai jaučiuosi geriau, mokytis nematau prasmės - turiu rūpintis šeima, juk dukra po keleto metų baigs mokyklą, ją reikės išleisti mokytis. Kai gavau pasiūlymą šokti, atsirado daugiau bendravimo, išvykų. Iki tol, kaip mama ir namų šeimininkė, daugiausiai laiko praleisdavau namie.

Ar, be šokio, turite kitų pomėgių?

Daug neriu vąšeliu - gulėdama ligos patale mamos paprašiau siūlų kamuolėlio ir vąšelio. Bet sau nėrinių nepasilieku - draugams išdalinu. Jie man ir pasiūlė surengti pirmąją parodą - beje, ten aš susipažinau su savo vyru Laimoniu. Jis buvo korespondentas, atvyko į parodą fotografuoti, o viskas baigėsi vestuvėmis.

Jaučiate šeimos palaikymą?

Žinoma. Šeima man suteikia ramybę. Vyras niekada nepabrėždavo, kad aš sergu. Jam aš buvau sveika. Jo pasitikėjimas manimi sužavėjo, sutikau tekėti be jokių abejonių. Jis visada mane morališkai palaikė ir padėjo. O dukra išvis sako: "Mama yra sveika, ji viską sugeba".

Ir sesuo stebisi, kad visur dalyvauju, aktyviai gyvenu, nesėdžiu sudėjusi rankų...

Sveikieji jums turėtų pavydėti optimizmo.

Taip, į gyvenimą stengiuosi žiūrėti optimistiškai. Kai porą metų gulėjau ligoninėje Maskvoje, sutikau nuostabių žmonių - nepataisomų optimistų. Išmokau pastebėti mažus dalykus, kurie suteikia laimės, džiaugtis kiekviena akimirka. Jei dabar yra gerai, nesvarbu, kaip bus rytoj, nereikia dėl to liūdėti. Laimė yra tai, kad esi.

Kalbino Jolanta TERMINAITĖ