Adelė Povilaitienė: "Jaunimas ilgisi aukštų idealų"

Adelė Povilaitienė: "Jaunimas ilgisi aukštų idealų"

Mes prisiliečiame prie filosofinių tekstų, studijuojame vadovėlius ir tiesiog bandome atrasti prasmę ir jungtį paprastuose dalykuose. Keliame klausimus apie pasaulio, daiktų būtį ir dvasią...

Bet sunku nuginčyti požiūrį, jog šiųdienis pasaulis - bedvasis.

Prisimenu garsaus religijotyrininko rumuno Aljadės žodžius, kad tradicinis pasaulis su papročių kultūra buvo prisodrintas reikšmių, viskas buvo labai reikšminga. Modernusis pasaulis visko atsisakė, viską paneigė ir atsidūrė ant griuvėsių.

Įstrigo man ir vienos gražų gyvenimą nugyvenusios močiutės per televiziją pasakyta mintis, jog dabar žmonės yra "niekesni". "Juose daugiau nieko." Mes su mokiniais ir galvojome drauge: kas tas niekis, iš kur jis atsiranda?

Galvoju: kas iš tikrųjų rūpi jaunimui? Jam rūpi paprasti, žemiški dalykai, tačiau kartu jis ir liūdi, kad nebėra aukštesnių siekių, idealų. Kokį savyje sukurti žmogų? Ar tebėra svarbu tai, apie ką kalbėjo antikos išminčiai? Koks tas mūsų gyvenimas? Padaryti karjerą, uždirbti pinigų... O kokia prasmė? Na, aš vaikams pasiūlau stabtelėti ir pamąstyti.

O ar vaikai Jums tebėra mįslė?

Žinoma! Jie vis mažiau kalba ir vis greičiau bėga. Ir jie dėl to nekalti. Tai mes, suaugusieji, vis labiau juos spaudžiame. Juk tą vaiką vis kažkur "kreipiam", ir vis giliau traukiasi jo esmė. Apsineša stereotipų sluoksniu.

Mokiniai gali pasirinkti tikybą arba etiką. Ar savo pamokose neliečiate tikėjimo klausimų?

Mes irgi apie Dievą šnekam, juk krikščioniška ta mūsų etika. Svarstom apie sąžinę: kas tai per "organas". Ar ateistas negali būti sąžiningas? Gali, jei vadovaujasi krikščioniškos kultūros vertybėmis. Kartą kelios mergaitės man pareiškė, kad lankydamos etiką pradėjo tikėti Dievą.

Kodėl Jūs pati pasirinkote šią discipliną?

Rūpi man žmogus, keisti fizikos ir dvasingumo dėsniai. Esu baigusi režisūrą, žmogus "prie meno". Kadais Paveikslų galerijoje dirbau gide, sutikdavome ekskursijas iš visos sovietų imperijos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ten kuriam laikui įsivyravo tyla. Trūko etikos mokytojų, tad kurso draugas mane ir pakvietė. Kūriau savo viziją, ką pasakysiu vaikams, pradėjau studijuoti Vydūną, Maceiną, ir man pasidarė labai įdomu.

Ar tikite, kad savo kalbomis galite ką nors pakeisti?

Mokytojas nežino, kada jo pasėta sėkla sudygs. Bet manau, kad tam tikroje situacijoje žmogus prisimena, kad apie tai buvo kalbėta. Sutinku buvusius mokinius. Viena moteris, susilaukusi jau antro vaikelio, man pasakė: "Tiek metų praėjo, mokytoja, o aš vis atsiverčiu tuos sąsiuvinius"...

Turite auklėjamąją klasę. Kokie jūsų santykiai?

Tai jau trečioji auklėtinių laida, ir man vis pakliūva labai geri vaikai. Aš juos baru, žinoma, bet jaukiai - kaip namuose tėtis su mama. Ir jie atsiprašo.

Kodėl jūs sakote, kad jie geri?

Nes įskaudinę pamato, kad man skauda.

O ta jų nepagarba suaugusiesiems, tas bendravimas "be ribų?"

Ar nėra čia vaikai be kaltės kalti? Tėvai prieš juos jaučia metafizinę kaltę, kad priedermės savo neatlieka, ir atsiperka daiktais, pinigais arba leidžia viską daryti. Tai nėra tikroji meilė, nes tie gimdytojai, kurie iš tikrųjų myli, ribas nubrėžia. Kaip išauga asmenybės? Įveikiant stačius, veržiančius krantus sulig kiekvienu gyvenimo tarpsniu.

Kokius krantus teko įveikti Jums?

Mūsų laikais niekas neakcentavo paauglystės problemų, tu tėvams negalėjai išrėkt, kas šovė į galvą, ir trenkti durimis. Turėjai gerai pagalvoti ir savo emocijas suvaldyti. Bet dabar sunkiau suvaldyti emocijas, nesidrabstyti jomis - visur mūsų tiek daug, nebėra erdvės, kuri būdavo kaime. Nėra vežimo, po kuriuo galėtum palįsti ir nurimti, kaip darydavau aš.

O kur slepiatės dabar, kai reikia "susitvarkyti"?

Šią vasarą beveik mėnesį nebendravau su žmonėmis. Maniau, bus sunku, bet ne - buvo labai gera. Remontavau sau virtuvę, paskui išvažiavau į grigališkojo giedojimo stovyklą Kražiuose, kur mane pakvietė dukros. Ten gyvenimo ritmas artimas vienuolio regulai - giedojimas, dvasiniai skaitiniai. Nebuvo kada apie save galvot. O paskui pajutau, kad labai pasiilgau žmonių.

Ar savo dukras kaip nors "kreipėte" teisingu keliu?

Atsimenu, vyresniąją verkiančią vedžiau į muzikos mokyklą... susiderėjusi, kad savaitgaliais galės lankyti dramos būrelį. Ji dar šoko folkloro ansamblyje Mokytojų namuose. Baigė etnologiją, etnokultūrą, bet dirba ne pagal specialybę, o stomatologijos firmoje. Tačiau be muzikos gyvent negali. O pagrandukė, studijuodama Muzikos akademijoje, paskambino ir sako: "Metu magistrantūrą, man neįdomu". Mane taip tėvai auklėjo: ką pradėjai, - pabaik. Patinka, nepatinka, - nesvarbu. Bet pasakiau: "Vaikeli, iš tikrųjų gaila laiko. Jei neįdomu, daryk ką kita". Likimo dovanos gali išsprūsti iš rankų, jei laiką leisi tuščiai. Ji pasirinko studijuoti bažnytinę muziką.

Ar kalbate su mokiniais apie meilę, apie tai, kaip išlaikyti artimą žmogų? Juk meilė tik romanuose stipresnė už mirtį...

Aš atvirai kalbu apie savo patirtį. Mūsų su vyru gyvenimas banguotas: tai nutolstame vienas nuo kito, tai vėl suartėjame. Vyro ir moters amplitudės skirtingos, skirtingos prigimtys. Reikia suprast, kad kitas žmogus yra atskiras kosmosas. Kodėl tiek daug porų išsiskiria užauginę vaikus? Todėl, kad bendravo per vaikus, kad ryšys - per juos. O kai vaikai palieka lizdą, - tuštuma. Ir tada tenka susimąstyti, dėl ko verta likti kartu. Tenka vėl atrasti bendrų vertybių ir rūpestėlių.. .

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder