Ant Velykų stalo - ne tik margučiai

Etnografė Aksavera Mikšienė, neseniai Klaipėdoje pristačiusi savo knygą apie Pagėgių krašto lietuvininkų valgius, pasidalino savo žiniomis, ką ant Velykų stalo patiekdavo šeimininkės Mažojoje Lietuvoje.

Skaniausias - lydekos vyniotinis

Etnografė girdėjusi pasakojimų, kad Didįjį penktadienį, kai dar buvo laikomasi pasninko, maistas būdavo kuklus. Kai kurios šio krašto šeimininkės virdavo kakavos sriubą su razinomis - ją labai mėgdavo srėbti vaikai. Taip pat gamindavo avižinį kisielių.

"Per pačias Velykas žmonės troškindavo lydeką ar kitą žuvį, vištieną, veršieną. Taip pat iš bulvių gamindavo pūkinę košę - ją išplakdavo su pienu ir dėl to ji buvo tokia puri", - žiniomis dalinosi etnografė.

Įdomu, jog maždaug prieš visą amžių parduotuvėse jau buvo galima rasti želatinos, kuri į šį kraštą buvo gabenama iš Vokietijos. Taigi ne veltui šeimiminkės ruošdavo lyną, įdarytą želatina. "Reikėdavo nukaulinti, nuskusti žuvį, tuomet ją pakepti gabaliukais, užpilti marinatu, sumaišytu su želatina", - pasakojo pašnekovė.

Ypač buvo mėgstamas lydekos vyniotinis. Šeimininkės sukapodavo lydekos mėsą, įdėdavo šaukštą sviesto, grietinės, įmušdavo kiaušinį, įpjaustydavo svogūną, įberdavo druskos, pipirų, suformuodavo vynotinį ir kepdavo krosnyje. Žodžiu, Velykos būdavo turtingos.

Įprastai šio krašto gyventojai per Velykas gamindavo ir pyragus iš mielinės tešlos. "Paskirstydavo tešlą į tris dalis: vieną dalį sukdavo su aguonomis, iš kitos dalies kepdavo pyragą ir vėliau ant viršaus tepdavo rūgštesnę "marmalionę" arba uogienę ir užbarstydavo sviesto, miltų ir cukraus. O kartais užtepdavo varškės", - pasakojo E. Mikšienė. Per Velykas buvo įprasta kepti ir štrucelį, gaminamą iš "pagerintos" mielinės tešlos - su daugiau sviesto ir kiaušinių bei varškės.

Žinoma, pagrindinis patiekalas būdavo kiaušiniai, kuriuos Mažosios Lietuvos gyventojai valgydavo su krienais ir grietine.

Kiaušinius buvo įprasta dažyti viena spalva. Kartais žmonės ant jų vašku rašydavo palinkėjimus ir nudažytus kiaušinius įdėdavo į rūgpienį ar kitą rūgštų, spalvą nuimantį skystį. Kiaušinių marginimo tradiciją į šiuos kraštus atnešė žemaičiai.

Etnografė pasakojo, kad kiaušinius žmonės, kaip ir šiandien, dažydavo natūraliomis priemonėmis - su svogūnų lukštais, ir su cheminiais dažais.

Svarbiausia kūrybiškumas

"Vienas žmogus žiūri į kiaušinio lukštą ir nieko nemato, o kitas, žiūrėk, pagamina iš jo mažas sūpuokles, pakabina ant karklo šakelės - ir stalas iškart gražesnis", - tikino muzikologė, televizijos ir radijo laidų vedėja Zita Kelmickaitė ir pridūrė, kad besiruošiant Velykoms svarbiausia - kūrybiškumas.

Esą nuo seno žmonės Velykoms rengdavosi labai kruopščiai ir atsakingai. Juk tai buvo svarbiausia pavasario šventė ir ypatingas metas - baigdavosi gavėnia, todėl žmonės galėdavo sau leisti daugiau iškilmingumo, linksmybių ir sotesnio maisto. Būtent čia atsiskleisdavo žmonių kūrybiškumas.

Netrūkdavo nei sviesto, nei mėsos

Dar daugiau kūrybos žmonės pasitelkdavo gamindami maistą. Pasak muzikologės, šiandien lietuviai neįsivaizduoja velykinio stalo be margučių, o anksčiau ant jo būtinai turėdavo atsirasti koks nors sotus patiekalas, dažniausiai - iš mėsos.

"Pavyzdžiui, Žemaitijoje žmonės iš anksto kepdavo kugelį - su kiaulės kojomis, karka. Kiti gamindavo kumpį, kepdavo žąsį arba antį. Stalas būdavo itin gausus, nes po ilgo pasninkavimo pagaliau galėdavai valgyti mėsą. O štai kiaušinius žmonės užkąsdavo su velykiniu pyragu, daug sviesto ir aštriais krienais, kurie net ašaras varydavo", - pasakojo muzikologė.

Būtent sviesto ant velykinio stalo niekada netrūkdavo. Ir, kaip sakė Z. Kelmickaitė, ne paprasto gabalo, kokį šiandien nusiperkame iš parduotuvės, bet tokio, iš kurio giminės padarydavo velykinį avinėlį.

"Kadangi Velykos - Kristaus prisikėlimo šventė, avinėlis būdavo itin svarbus simbolis. Moterys jį formuodavo iš sviesto, gražiai išsukdavo šaukšteliu, padarydavo mažą meno kūrinį. O tos, kurios nemokėjo to padaryti, prašydavo kaimynių. Avinėlis iš sviesto tapdavo prabangia stalo puošmena", - teigė Z. Kelmickaitė.

Z. Kelmickaitė pabrėžia, kad Velykos visada buvo didelių giminių šventė - to nereikėtų pamiršti ir šiandien. Jos teigimu, kad ši pavasario šventė būtų dar linksmesnė, reiktų nepamiršti ir žaidimų - margučių ridenimo, daužymo, dalybų.

O tiems, kurie Velykas švenčia kaime, muzikologė siūlo išbandyti seną lietuvių paprotį - pakabinti pirmąsias sūpynes ir kuo aukščiau išsisupti. Senovės lietuviai tikėjo, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo geriau linai derės. Be to, supimasis reiškė jausmų atgimimą, vaisingumą.

Kaip dekoruoti stalą?

Karklo šakelės su "kačiukais", verbos, žvėrių skulptūrėlės ar gyvos gėlės - kuo lietuviai puošia velykinį stalą? Antanas Mažonas, floristas dizaineris ir dekoro meistras, sako, kad Lietuvos gyventojai dažniausiai renkasi tradicinius dekoro elementus - vazas su beržo arba karklo šakelėmis, o gyvos gėlės per Velykas - gana reta puošybos detalė.

"Šventinio stalo dekorui reiktų rinktis tai, kas kvepia pavasariu, kas yra lengva, žalia ir gaivu. Karklo šakelės su "kačiukais", pirmieji gėlių žiedai iš gėlyno, indeliai su želmenimis, žaliuojančios beržo šakelės - šiais augalais papuoštas stalas atrodys lengvas ir šviesus. Svarbiausia - stalo neperkrauti, nesirinkti dirbtinių gėlių, nesudėti ant jo visko, kas po ranka, kad nebūtų "vizualinio triukšmo", - sakė A. Mažonas.

Velykiniam stalui labiausiai tinka geltonos ir baltos spalvos gėlės bei kuo daugiau žalumynų. Pasak floristo, puošdami stalus, pro šalį neprašaus tie, kurie pasirinks baltus arba geltonus narcizus, hiacintus, jei patinka jų kvapas, tiks ir tulpės.

Gėlių išdėliojimas ant stalo taip pat reikalauja žinių ir kūrybiškumo. "Jeigu stalas nukrautas vaišėmis, geriau pamerkti gyvas gėles į atskiras vazeles. O jeigu stalas didelis ir vietos jame daugiau, geriau būtų visą dekorą sutelkti į stalo vidurį. Be to, ant kiekvienos lėkštės galima dėti po gėlės žiedą, žalumyną, lapelį. Arba visa tai prisegti prie servetėlių", - patarė A. Mažonas.