Vytautas Didysis – pirmasis valdovas, „įstrigęs“ valdinių atmintyje

Viduramžiais istorija buvo kronikininkų ir jų darbus galėjusių skaityti raštingų žmonių sritis. Bajorai domėjosi savo šaknimis, galėjo įgyti žinių apie seniai mirusius kunigaikščius ir seniai parėjusius įvykius. Valstiečio pasaulio pasižinimas faktiškai apsiribojo jo parapijos ribomis, o istorinė atmintis – tuo, ką patyrė jis pats arba jam pasakojo tėvai ir seneliai.

Šių LDK gyventojų istorinė atmintis mūsų istoriografijoje beveik nenagrinėta ir todėl ypatingai įdomi. „Istoriją rašę žmonės rėmėsi praeities autoriais. Albertas Vijūkas-Kojelavičius „nusirašinėjo“ nuo Motiejaus Strijkovskio, pastarasis – nuo metraštininkų ir taip toliau. Žinome jų – rašytinę – atmintį. O kaip praeitį įsivaizdavo paprastas žmogus? Kad ir nemokytas, jis taip pat turėjo savitą supratimą“, – Alfa.lt pasakojo Vilniaus universiteto istorikas dr. Tomas Čelkis.

Vytautą atsiminė visi

Remiantis negausia XVI–XVII a. pradžios medžiaga, tikru žemesniųjų sluoksnių LDK gyventojų istorinės atminties simboliu galima laikyti Vytautą Didįjį. Jo vardas taip įsitvirtino valdinių galvose, kad jis tapo įvairialypiu senų gerų laikų ir savotiško aukso amžiaus simboliu.

Su jo vardu valdiniai siejo ne tik vietoves, tiltus ar kelius, bet net ir pačią teisingumo sąvoką – užtekdavo paminėti Vytauto vardą ir bet kokia liudijimo priesaika įgydavo „svorio“. Kartais tai atvesdavo į tokias kuriozines situacijas, kai praėjus 100 metų po valdovo mirties, rasdavosi teigiančių, kad matė jį savo akimis.

Kodėl būtent Vytautas ir kaip per jį gyvavo praeities atmintis? Anot, istoriko T. Čelkio, šiuo atveju kalbame apie Lietuvoje beveik netyrinėtą žodinę atmintį, kuri formavosi kartu su praktine patirtimi. „Vytauto laikais įgyvendinta daug reformų, kurios pakeitė ne tik diduomenės, bet ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tai, ką jis sukūrė, žmonių protuose ėmė tiesiogiai sietis su jo vardu“, – pasakojo istorikas.

Vytauto laikais valstybingumo samprata plėtėsi – valstybė jau nebuvo vien valdovas ir jo kariauna, bet ir daug „žemiškesni“, infrastruktūros objektai. „Todėl LDK atsirado tokie pavadinimai, kaip Vytauto kelias, Vytauto brasta ir net Vytauto pirtis, nors pastaroji iš tiesų buvo muitinės pastatas. Po LDK „išsisėja“ su Vytautu siejami toponimai“, – teigė T. Čelkis.

Žemėvaldos reformos, Vytauto žemių užrašymai bajorams, tiesiogiai veikė valstiečius, kurie būdavo perleidžiami „kitam ponui“, o valdovo vardas jiems ėmė sietis su praeitimi, „kitais laikais“. Anot istoriko, „praeities atmintis galėjo sietis su vieta, asmeniu arba kitokiu objektu. Šiuo atveju, valdovo vardas sietas su kažkuo, ką žmonių nuomone jis sukūrė“.

Su Vytauto vardu – naujas istorinės atminties etapas

Žinia, LDK viduramžiai „užtruko“, palyginus su Vakarų Europa, tačiau mąstysenos ir konkrečiai istorinės atminties pokyčiai Lietuvoje vyko panašiai, kaip ir kitur. Anot T. Čelkio, Vytautas, palyginus su ankstesniais valdovais, tapo tikru „atminties karaliumi“, žmonių protuose gyvavęs ilgai po savo mirties.

„Apie „Kęstutiškes“ ar panašiai skambėjusius senovės vietovardžius iš XVI–XVII a. šaltinių beveik nieko nežinome, o Vytauto vardas naudotas ir valstybės pakraščiuose“, – pasakojo T. Čelkis. XVI a. Merkinės apylinkėse minima Kęstučio brasta, o dabartiniame Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje – Algirdo kelias, tačiau tai labai reti šių kunigaikščių paminėjimo atvejai. Pasitaikę ir itin išskirtinių paminėjimų, kaip, pavyzdžiui, XVI a. viduryje Leipalingio apylinkėse paminėtas XIII a. jotvingių kunigaikščio Skomanto kelias.

„Visai tikėtina, kad žmonės iš papratimo vis dar vadino tas vietas kunigaikščių vardais, net nežinodami, kas jie tokie. Kaip ir šiandien, kai naudojame nuo seno likusius toponimus, dažnai nežinodami jų reikšmės“, – aiškino istorikas.

Net ir „trumpesnę“ atmintį turėjusių valstiečių sąmonėje, Vytauto vardas pirmą kartą susietas su teisingo ir kraštą tvarkančio valdovo simboliu, galinčiu pergyventi patį valdovą.

Tokios vietos, kaip kariniu požiūriu itin svarbios brastos, praktiškai nelyg mūsų laikų strateginiai objektai, būdavo susiejamos su valdovo vardu ir Vytauto vardas XVI a. toponimikoje sutinkamas dažniau, nei ankstesnių valdovų paminėjimai. Apie kai kurių iš jų kilmę galime spėti ir šiandien.

„Palenkėje XVI a. minimas „akmeninis Vytauto tiltas“, greičiausiai taip pat buvęs tik brasta. Šiuose kraštuose Vytautas Didysis mėgo medžioti ir galime spėti, kad valdovo (nors ir ne tik jo) patogumui brasta buvo išgrįsta akmenimis, dėl patogumo“, – sakė T. Čelkis.

1557 m., vykdant brastų per Dauguvą surašymą, pažymėta, kad per vieną jų Vytautas su kariuomene kadaise vyko į Maskvą. Taigi, Vytauto vardas ir šiuo atveju siejamas su valstybės infrastruktūros objektais. Be to, teigiama, kad šią brastą žymėjo šalia jos pastatyti „Vytauto kryžiai“. Vadinasi, vietos gyventojų atmintyje tie ženklai siejosi su didžiuoju kunigaikščiu ir XVI a. viduryje.

Kai kurie Vytauto paminėjimai randami pačiuose valstybės pakraščiuose: XVI ir XVII a. pradžios žemėlapiuose du kartus pažymėta Tverės pasienyje buvusi „Vytauto bažnyčia“, apie kurią šiandien daugiau jokių duomenų nėra.

„Reikia pasakyti, kad daugelis su Vytauto vardu susietų vietovardžių, kuriuos man pavyko aptikti XVI–XVII a. šaltiniuose, buvo ne etninės Lietuvos teritorijoje. Vienintelė išimtis – gyvenvietė Vytautava prie Joniškio. Jos nebeliko, tačiau iki šiol tose pačiose apylinkėse yra gyvenvietė Vytaičiai, galimai atsiradusi iš Vytautavos“, – pasakojo istorikas.

Trumpa atmintis mažame pasaulyje

Skirtingai nuo Vytauto ir po jo valdymo sekusių laikų, iš ankstesnių metų nėra veik jokios informacijos apie istorinės atminties fenomeną. Net ir kronikininkai fiksuodavo tik pačius svarbiausius, „aukščiausio lygio“ įvykius, pavyzdžiui, Mindaugo laikais.

Valstybės sąranga vis dar buvo labiau gimininė, o apie tokius tiesiogiai žmogų liečiančius dalykus, kaip infrastruktūra, faktiškai visai neturime ką pasakyti. „Mindaugo valdymas atmintyje labiau sietas ne su jo vardu, o su valdovą ir jo valdžią simbolizavusia kariauna, kurios išskirtiniai kariai vadinti leičiais“, – teigė T. Čelkis.

Tiek pasaulis, tiek ir praeitis to meto žmogui buvo gana ribotos sąvokos, retai peržengusios jo asmeninio patyrimo ribas. „Žinome pavyzdį, kai apie 1444 metus netoli Vitebsko lankęsis valstybės pareigūnas klausinėjo vietos bajorą apie jo mokėtus mokesčius ir atliktas prievoles.

Iš aprašymo galime spėti, kad pareigūnas bajoro klausinėjo, ar tokias prievoles jis vykdęs dar nuo Algirdo laikų, į ką pastarasis atsakė, kad jokio Algirdo jis neprisiminė, o prievolės buvo Vytauto“, – pasakojo istorikas.

„Iš šio pavyzdžio matome, kad daugiau ar mažiau apsiskaičiusio pareigūno atmintis siekia dar ne tokius ir senus Algirdo laikus, o smulkaus, veikiausiai beraščio bajoro – tik Vytauto“, – sakė T. Čelkis. Tai taip pat patvirtina paplitusią nuomonę, kad žodinė istorinė atmintis, susijusi su tam tikru asmeniu, vieta arba įvykiu, gali vienu metu gyvuoti trijose kartose, o paskui nunyksta.

„Žodinė atmintis yra praktinė. Senelis anūkams perduoda žinias apie tai, ką pats patyręs. Tai natūralu: kai tėvai rūpinasi išgyvenimu, vaikus augina seneliai, kurie ir perduoda jiems savo žinias. Apskritai, kaip ir daugelį kitų dalykų, viduramžių žmogus atmintį vertino labai pragmatiškai – atsiminti ir perduoti verta tai, kas padėjo gyventi“, – teigė T. Čelkis.

Teisėtumo ir teisingumo simbolis

Vytauto vardas taip pat minimas žemių ribų aprašymuose. XVI–XVII a. sandūroje, fiksuojant teisėtas valdų ribas, Vytauto Didžiojo vardas minimas ne tik, kaip ribą nustatyti padedantis vietovardis, bet ir kaip jos teisėtumo garantas.

Tokie pavyzdžiai, kaip minėta žemėlapiuose pažymėta „Vytauto bažnyčia“, rodo ne tik tokių objektų statuso svarbą, bet ir tai, kad su Vytautu sieti „geri“ ir „teisingi“ laikai. „1613 m. Radvilos Našlaitėlio žemėlapyje, kuriame antrą kartą pažymėta „Vytauto bažnyčia“, parodytos ne realiosios to laiko, o Vytauto laikų LDK sienos.

Tai pavyzdys, kaip intelektualioji visuomenės dalis puoselėjo aliuzijas į tai, kad būtent Vytauto Didžiojo laikais nužymėtos valstybės sienos ir buvo pačios teisingiausios“, – aiškino istorikas.

Vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip Vytauto vardas sietas tu teise, nutiko 1542 m., kai prie LDK ir Livonijos sienos valdovo pareigūnai, tikrinę, ar vietos gyventojai nepažeidžia sienų. Jiems apklausiant vietos žmones, pastarieji labiausiai baiminosi, kad pareigūnai jų neapkaltintų neteisėtų žemės pasisavinimu, jos apgyvendinimu. Todėl jie sugalvojo originalų būdą, kaip įrodyti, kad elgėsi visiškai teisėtai.

„Ką jie darė? Visi valstiečiai davė priesaiką ir tvirtino, kad žemės ribą nustatė pats Vytautas, o jie patys savo akimis regėjo, kaip jis tai darė. 1542 metais! Akivaizdu, kad jie melavo, tačiau matome, kaip Vytauto vardas naudotas, kaip teisinis autoritetas. Vadinasi jie žinojo, kas buvo Vytautas ir sumaniai naudojosi tuo žinojimu. Ir pareigūnai su šia priesaika sutiko ir ribas patvirtino“, – pasakojo T. Čelkis.

Senovės saugotojai

Prancūzų istorikas Bernardas Žene, tyrinėjęs istorinę atmintį, išleido knygą, kurioje aiškino, kaip viduramžiais buvo suprantama istorija. „Savo tyrime jis atkreipė dėmesį į labai įdomias detales, kaip, pavyzdžiui, kur ir kokios būdavo laikomos knygos. Kartu laikytos turto surašymo, tai yra teisinės, ir istorinės knygos.

To meto vakarų europiečių supratimu, tai, kas buvo sena, buvo teisinga ir atvirkščiai. Taigi, vėl kalbame apie tai, kaip istorija padėdavo visai praktiniuose kasdienybės dalykuose. Jei tau reikėdavo kažką pagrįsti – patvirtinimo kreipdavaisi į praeitį“, – teigė istorikas.

Nors mūsų regione požiūris į senovę ir istoriją kiek skyrėsi, praeitis taip pat laikyta teisėtumo šaltiniu. Tai žinome iš teismų medžiagos, kurioje fiksuoti žmonių liudijimai. „Šioje medžiagoje įdomu tai, kad apie senovę liudija vadinamieji „seni žmonės“. Tai visai nereiškia, kad jie vyriausi vietos gyventojai.

„Senas žmogus“ buvo tas, kuris daugiausia žinojo apie praeitį. Tam tikra prasme šie vyrai, o tai visada buvo vyrai, buvo vietos bendruomenės atminties saugotojai“, – pasakojo T. Čelkis.

Dar įdomiau, anot istoriko yra tai, kad šie žmonės buvo ne tik bendruomenės autoritetai dėl praeities išmanymo, bet ir tarpininkai, padėdavę paprastiems vietos žmonėms rasti bendrą kalbą su kitaip mąstančiais, išsilavinusiais valstybės pareigūnais.

„Vadinamasis „senas žmogus“ padėjo teisinėmis sąvokomis mąstančiam pareigūnui susikalbėti su lokaliomis kategorijomis mąstančiu valstiečiu. Jie turėdavo abiem pusėms suprantamomis kategorijomis išaiškinti „senovę“. O tai nebuvo labai paprasta, turint galvoje, kad viskas, kas buvo susiję su praeitimi ir senovės teise, buvo apipinta gausybę ritualų.

Viską reikėdavo atlikti „teisingai“ ir „senas žmogus“ buvo tas, kuris žinojo ir skyrė „teisingą“ nuo „neteisingo“. O kaip jau matėme iš anksčiau minėtų pavyzdžių, „senieji žmones“ kartu su kitomis praeities žiniomis buvo ir Vytauto vardo, jo atminties saugotojais“, – sakė istorikas.

Anot T. Čelkio, mes šiandien neįsivaizduojame kitokio istorijos pažinimo, kaip rašytinių šaltinių skaitymas. Tuo metu XVI a. žmogaus pasaulėžiūra ir mąstymo kategorijos labai skyrėsi nuo mūsiškių: „Šiandienos tvarka, žmonių supratimu, egzistavo ir praeityje – visada, o rytojus įsivaizduotas lygiai toks pat, kaip nūdiena.“

„Kitoks“ Vytautas

Šiandien Vytauto vaizdinys mūsų istorinėje atmintyje siejamas su valstybės galybės apogėjumi, pergale Žalgirio mūšyje bei toliausiai brėžtomis LDK sienomis. XVI a. žmonės jį siejo su kiek kitokiais dalykais. Koks buvo Vytautas jų galvose? Anot T. Čelkio, XVI–XVII a. didikams Vytautas pirmiausia buvo valdovo pavyzdys, į kurį turėjo lygiuotis kiti kunigaikščiai. Elito akyse, Vytauto vardas be jokios abejonės buvo labai gerbiamas.

„Paprastam žmogui Vytautas buvo tas valdovas, kuris tvarkė kraštą ir tai paveikė ne tik kilmingųjų, bet ir paprasto žmogaus kasdienybę. Nemažiau Vytauto vardas paprastam žmogui buvo tapatus su teisingumu. Atitinkamai, viskas, ką padarė Vytautas buvo gera ir teisinga, o jo valdymo laikai tapo „geraisiais laikais“. Taigi, Vytauto vardas tapo toposu – tokiu atminties objektu, kurį žinojo visi“, – aiškino T. Čelkis.

Vytautas, kaip teisingumo šaltinis buvo aktualus ir valstiečiui, liudijusiam apie valdovo nubrėžtas žemės ribas ir bajorui, kuris savo kilmingumą ir teisę į valdas įrodinėjo traukdamas Vytauto laikų dokumentus. „Vytauto laikai visiems LDK gyventojų sluoksniams buvo „geri ir teisingi“. Matome, kad XVI–XVII a. žmogus vis dar grindžiasi XV a. pradžios kategorijomis. Faktiškai jis pats yra Vytauto laikų kūrinys“, – teigė T. Čelkis.

Daugiau kaip 100 metų žmonių atmintyje dominavęs Vytauto vardas visgi ilgainiui ėmė blėsti. Ir labai panašu, kad jį užgožė „aktualesni“ XVII a. įvykiai – kovos su švedais. LDK vietovardžiuose pasirodo skaitlingi švedų paminėjimai. „Kolektyvinę atmintį tyrinėjęs prancūzų sociologas Morisas Havlockas teigė, kad žodžiu perduodama atmintis gali vienu metu gyvuoti trijose kartose – nuo 80 iki 120 metų. Daugiausiai Vytauto paminėjimų Lietuvoje taip aptinkame panašiu laikotarpiu po jo mirties“, – pasakojo istorikas.

„Kolektyvinę atmintį pakeičia sukrėtimai, užgožiantys buvusią atmintį ir sukuriantys naują. Didelė tikimybė, kad Lietuvoje šis vaidmuo tenka karams su Švedija, „pasėjusiems“ LDK naujo tipo vietovardžius, susijusiais su švedų paminėjimais. O dar vėliau švedus iš tautosakos išstumia Napoleonas, kurio vardas taip pat ima mirgėti vietovardžiuose, kaip „Napoleono pėda“ ir panašiuose“, – pasakojo T. Čelkis.