Tai – garsusis Klaipėdos banditas Sigitas Gaidjurgis, vadovavęs garsiesiems pajūrio gaidjurginiams. Ši nusikalstama grupuotė, šiurpinusi Lietuvą 90-aisiais, gali drąsiai lygintis su tokiais kriminalinio pasaulio grandais kaip Kauno daktariniai ar šiaurės Lietuvos tulpiniai.
Sužibo viltis išeiti
Tačiau dabar jam sužibo nauja viltis: Teisingumo ministerija rengia įstatymo pataisas, kurios suteiks galimybę sutrumpinti bausmę po 25 metų, praleistų nelaisvėje.
Apie tai neseniai pranešė TV3 Žinios. Lietuvos institucijų nuomonę verčia keisti Europos Žmogaus Teisių Teismas. Institucija 2017-aisiais pripažino, kad kalėjimo iki gyvos galvos reglamentavimas Lietuvoje pažeidžia žmogaus teises ir laisves. Anot teismo, negalima nuteisti žmogų kalėti iki gyvenimo galo ir nesuteikti jam vilties kada nors išeiti į laisvę.
„Asmuo, kuriam paskiriama laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos, nuo pat bausmės paskyrimo momento turi žinoti, kokius reikalavimus jis turi atitikti ir ką jis turi daryti būdamas įkalinimo įstaigoje, kad po tam tikro termino būtų galima jo nusikaltimą peržiūrėti ir bausmę sumažinti“, – televizijos žurnalistams kalbėjo teisingumo viceministras Ernestas Jurkonis.
Naujosios pataisos numato, kad po 25 metų, praleistų nelaisvėje, bausmė galėtų būti peržiūrima ir, jeigu yra galimybė, sumažinama. Tiesa, tai nereiškia, kad visi kaliniai gautų tokią nuolaidą – būtų vertinama, ar nusikaltėlis vis dar kelia grėsmę visuomenei, ar gailisi, ar kalėjime nėra padaręs pažeidimų.
„Tai yra bloga sistema vien dėl to, kad asmuo, praleidęs nelaisvėje 30 metų, praranda socialinius įgūdžius. Mes negalime kalbėti apie realią galimybę grįžti į visuomenę ir būti pilnaverčiu visuomenės nariu“, – iniciatyvą vertino teisininkas Karolis Liutkevičius ir pridūrė, kad teisėjai dėl šios priežasties tikriausiai nelabai bus linkę taikyti tokią galimybę.
Asociacijos „Kalinys“ vadovas Remigijus Byčius žurnalistams sakė, kad bausmės paskirtis nėra atkeršyti nusikaltėliui, bet ir priversti jį pasikeisti.
„Mano nuomone, viltis yra labai svarbi ir kai jos žmogui nebelieka, nebelieka ir noro keisti kažką savyje ir ieškoti, dėl ko jis padarė nusikaltimą“, – kalbėjo asociacijos vadovas.
Įstatymų pataisos Seimą turėtų pasiekti rudens sesijos metu.
Gaidjurgiui nepasisekė
Geresnių sąlygų įkalinimo įstaigoje nori ir pats S. Gaidjurgis. 2013-aisiais teismo teismą pasiekė prašymas apsvarstyti galimybę perkelti jį iš Lukiškių kalėjimo į kur kas geresnėmis gyvenimo sąlygomis pasižyminčius Pravieniškių pataisos namus. Dabar Lietuvoje egzistuoja galimybė perkelti kalinius į kitas įstaigas, kai kalėjime jie praleidžia 10 metų.
Dar vieną tokį prašymą S. Gaidjurgis pateikė ir 2014-aisiais, 2018-aisiais. Abu kartus teisėjai netenkino žudiko norų – esą kalinys yra vertinamas nevienareikšmiškai, yra pažeidęs kalėjimo taisykles. Taip pat teisėjai atsižvelgė ir į pačią nuteistojo asmenybę – jis nėra savikritiškas savo poelgiams, be to, padaryti nusikaltimai yra itin sunkūs.
Sunki vaikystė ir apsukrus gyvenimas
Išties, policija tik išaušus XXI a. neslėpė: S. Gaidjurgis – vienas žiauriausių ankstyvosios Lietuvos nusikaltėlių, o jo byla – viena sudėtingiausių, kokias kada nors yra tekę tirti.
Vakarų Lietuvos budeliu vadinamo S. Gaidjurgio vaikystė nelepino. Jo mama paliko šeimą kai S. Gaidjurgis dar buvo mažas, vaiką užaugino tėvas ir pamotė. Paauglystės metais budelis nė kiek neišsiskyrė iš bendraamžių. Liudijama, kad jis buvo ramus vaikas.
Ramus, tačiau linkęs į nusikaltimus. Pirmąją vagystę jis įvykdė būdamas šešiolikos. Sovietiniais metais S. Gaidjurgis spekuliavo kailiais, kalbama, kad tuo metu daugeliui neregėtos sumos – 20–30 tūkst. rublių – jam nebuvo svetimos.
Nusikalstamą gaują budelis įkūrė praėjus keliems metams po Nepriklausomybės paskelbimo. Kalbėta, kad 1992–1994 metais gauja buvo pati įtakingiausia Klaipėdoje. Į S. Gaidjurgio gyvybę ne kartą kėsinosi kiti nusikalstamo pasaulio veikėjai.
Tuo metu banditas užsiiminėdavo įprastais to meto mafijos darbeliais – sukosi pogrindiniuose aukcionuose, kuriuose būdavo parceliuojamas Sovietų sąjungos turtas, privatizacijos procesuose.
Tačiau greitai gaidjurgių grupuotės vadeiva ėmėsi rimtesnių nusikaltimų.
Sprogdino ir laivus, ir policijos komisariatus
Vienas garsiausių S. Gaidjurgio nusikaltimų – Klaipėdos simbolio laivo „Meridianas“ sprogdinimas 2000-ųjų rugsėjį.
Vėliau lemtingą rudens vakarą ant laivo denio budėję sargai pasakojo, kad sprogimą girdėjo ne tik aplink laivą esantys žmonės, bet ir visa Klaipėda. Nuo smūgio bangos išdužo pastatų, esančių prie „Meridiano“, langai, o smūgio banga buvo juntama kelių kvartalų spinduliu.
Apsauginiai skubiai nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Ant denio jie pamatė didžiulę žiojinčią skylę. Vėliau buvo konstatuota, kad jei bomba būtų padėta keliais metrais žemiau, laivas būtų nuskendęs.
Tačiau sprogdintojo tikslas nebuvo nuskandinti laivą. Nors iš pradžių kalbėta, kad laivą galėjo norėti susprogdinti patys „Meridiano“ savininkai, negavę taip norimų pinigų iš savivaldybės rekonstrukcijai, vėliau teisėsauga išsiaiškino tikrąsias priežastis.
Paaiškėjo, kad sprogdinimą organizavo S. Gaidjurgis, kuris norėjo atkeršyti uostamiesčio policijai, kuri esą kišasi ne į savo reikalus ir trukdo plėsti savo nusikalstamą imperiją.
Garsusis mafijozas nenorėjo apsiriboti tik miestu, kuriame augo – sprogdinimus rengė netoliese esančioje Palangoje ir kur kas toliau esančiuose Kaune, Šiauliuose.
Palangoje jis kėsinosi į Vidaus reikalų ministerijos poilsio namus „Pušynas“. S. Gaidjurgis pyko, kad jo valdose nuolat šmirinėja teisėsaugos aparate dirbantys pareigūnai iš visos Lietuvos, todėl nusprendė juos pagąsdinti.
Kaune dėl panašių priežasčių S. Gaidjurgis bandė sprogdinti ir vieno miesto rajonų – Dainavos – policijos komisariatą. Tiesa, šio sprogdinimo metu prisidėjo ir dar viena priežastis: uostamiesčio monstras keršijo ne tik policijai, bet ir vietos gaujoms, manydamas, kad teisėsauga įtarinės būtent jas ir nusigręš nuo jau keletą metų aptarinėjamų S. Gaidjurgio darbelių.
Panašiai ir buvo – niekas nė neįtarė, kad sprogdinimus visoje Lietuvoje vykdė būtent jis. Negana to, S. Gaidjurgis žiniasklaidai griežtai neigė susijęs su nusikalstamais susivienijimais ir dievagojosi pats esąs auka.
Neva į jį, sėkmingą verslininką, kėsinasi kraujo ir įtakos ištroškę mafijozai, organizuoja pasikėsinimus į jo gyvybę. Šiomis pasakomis patikėdavo ne tik visuomenė, bet ir patys žurnalistai, kurie vėliau kruopščiai aprašinėjo jau išaiškėjusius S. Gaidjurgio darbelius ir ilgai trukusį teismo procesą.
Kai „Meridiano“ byla buvo nagrinėjama teisme, gaidjurginių vadeiva kratėsi jam pateiktų įtarimų ir net paskelbė bado streiką dėl neva sufalsifikuotos bylos. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad S. Gaidjurgis kėsinosi ne tik į valdiškas įstaigas, bet ir pačius teisėsaugos pareigūnus ar kitus verslininkus.
Slapčia iškastus kūnus bagažinėje vežiodavo per pusę Lietuvos
Tačiau sprogdinimai nebuvo vienintelis būdas išgąsdinti konkurentus. S. Gaidjurgis buvo nuteistas už 16 tyčinių žmogžudysčių. Dažniausiai tai būdavo šaltakraujiškos žmogžudystės – sušaudymai, – tačiau kartais auka prieš paleidžiant lemiamą šūvį būdavo ir kankinama.
Neįtinkančių žmonių pašalinimas būdavo suplanuotas taip kruopščiai, kad daugelio jų policija taip ir nerasdavo – kūnai būdavo paslepiami, pasirūpinama, kad nebūtų jokių liudininkų.
Jeigu S. Gaidjurgis pajusdavo, kad kruopščiai paslėptas (dažniausiai užkastas) kūnas gali būti rastas arba nėra gerai užmaskuotas, jis, kad ir vidury nakties, važiuodavo lavonų perkasti.
Pareigūnai žiniasklaidai pasakodavo, kad gavę parodymus ir nuvykę į vietas, kur gali būti užkasti S. Gaidjurgio aukų kūnai, ten nieko nerasdavo. Tai sukeldavo šoką ne tik tyrėjams, bet ir kartu su jais į miškus visoje Lietuvoje važiuodavusiems tulpiniams, kurie taip pat dalyvaudavo nužudymuose, bet vėliau pradėjo bendradarbiauti su pareigūnais.
Vėliau pareigūnai iš kitų nusikaltėlių gavo informacijos, kad gaidjurginių vadeiva naktimis atvažiuodavo į lavonų kapavietes, pats vienas iškasdavo kūnus, įmesdavo juos į automobilio bagažinę ir vežiodavo per pusę Lietuvos, kad galėtų užkasti kitur.
Dėl to grupuotės vadeivai kiti nusikaltėliai prilipdė paranojiko etiketę. Liudijama, kad su juo bendrauti bijodavo net „kolegos“ nusikaltėliai, mat užsitraukti jo nemalonę užtekdavo tik netinkamo žvilgsnio ar netyčia ištartos frazės.
Tačiau S. Gaidjurgis bijojo ir pats. Kadangi ne kartą buvo rengiami pasikėsinimai į jo gyvybę, jis nuolat keisdavo savo gyvenamąją vietą, o kai būdavo pajūryje, į Klaipėdą užsukdavo labai retai, vos kelioms valandoms – tik sutvarkyti labai svarbius reikalus.
Garsėjo žiauriomis egzekucijomis
Viena garsesnių S. Gaidjurgio žmogžudysčių įvykdyta 1997-ųjų liepą. Tąkart jo taikinyje dėl asmeninių nesutarimų atsidūrė klaipėdietis Naurius Noreika.
Pastarasis teisėsaugai buvo žinomas dėl chuliganizmo aktų, buvo įtariamas dalyvavęs 1996-aisiais vykusiame susišaudyme prie „Lietuvos telekomo“ Klaipėdos filialo.
Teismas nustatė, kad N. Noreikos nužudymas buvo įvykdytas su keliais gaidjurginių ir tulpinių gaujos nariais. Jis buvo įviliotas į spąstus, pagrobtas ir atvežtas į šalia uostamiesčio esančią sodybą.
Vėliau surištas N. Noreika buvo nugabentas šalia tvenkinio, esančio prie Klaipėda–Palanga kelio. Ten nusikaltėliai jį saugojo visą naktį, o kitą rytą N. Noreika buvo nuvežtas į kitą netoliese esantį mišką, kur vyko žiaurūs kankinimai.
Miške S. Gaidjurgis stebino net savo sėbrus. Ant pilvo gulinčiam ir antrankiais surakintam N. Noreikai peiliu buvo supjaustyti sėdmenys, nors su bendrininkais tai nebuvo derinta.
Netrukus buvo iškasta duobė, į kurią aukai buvo liepta gultis. Šiam paklusus, S. Gaidjurgis paleido lemtingą kulką N. Noreikai į galvą.
Vėliau su policija bendradarbiaujantys gaidjurgių vadeivos bendrininkai policijai pasakojo, kad negailestingose egzekucijose buvo naudojami ne tik peiliai, bet ir kiti įrankiai – pavyzdžiui, įkaitintas žarsteklis. Pabaiga visuomet būdavo panaši – vos pajudančią, nukankintą auką S. Gaidjurgis arba jo bendrininkai nušaudavo, kartais pasmaugdavo plikomis rankomis.
Išsiaiškindavo net apie menkiausius policijos žingsnius
Kaip ir minėjome, gaidjurginiai vykdė nusikaltimus ir glaudžiai bendravo su Panevėžio tulpiniais. Būtent pastarieji ir atvedė policininkus iki tuo metu baltu avinėliu besidėjusio S. Gaidjurgio.
Tyrimo metu buvo pastebėta, kad tulpiniai, greta nusikaltimų šiaurės Lietuvoje, turėjo interesų ir pajūryje.
2001-aisiais Pasvalio rajone buvo nukautas Romualdas Čeponis (jis buvo priskiriamas tulpinių lyderių penketukui). Pareigūnai žinojo, kad prieš tai jis ilgai slapstėsi vakarų Lietuvoje. Be vietos gaujų palaikymo to nebūtų buvę galima padaryti – konkurencijos niekam nereikia.
Teisėsauga taip pat buvo sulaikę ir tulpinių vadeivą Virginijų Baltušį, kuris galų gale nuteistas net 8 kartus kalėti iki gyvos galvos. Pastarasis pradėjo bendrauti su policija ir duoti parodymus pareigūnams.
V. Baltušis apklausų metus pradėjo pasakoti apie Klaipėdoje padarytas nusikalstamas veikas. Jis paminėjo ir S. Gaidjurgio vardą. Iki tol šešėlyje tūnojęs gaujos vadeiva buvo pradėtas stebėti akyliau – klausytis jo pokalbių, fiksuoti susitikimus su kitais kriminalinio pasaulio veikėjais.
Tačiau S. Gaidjurgis netruko išsiaiškinti esąs sekamas. Apie jo atžvilgiu policijos vykdomus veiksmus gaujos vadeiva sužinodavo iš savo informatorių policijoje. Jis net žinojo tokius dalykus, kada planuojami jo suėmimai ar patikrinimai.
Tačiau pareigūnų darbas atsipirko. Po ilgo teismo proceso ir beprotiškai sunkaus policijos darbo S. Gaidjurgis pagaliau buvo patupdytas į kalėjimą. Jis buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
Jautrus žudikas
Pasodinus S. Gaidjurgį į kalėjimą, liko stovėti jo legendomis apipintas namas netoli Klaipėdos. 2017-aisiais jame vis dar gyveno vadeivos žmona. Gaujos klestėjimo metais ten gyveno ir jo močiutė, trys vaikai.
Vieta, kurioje gyveno nusikaltėlis, primena ne įprastą namą, o vilą. Atokią sodybą juosia tvora, o joje gyvenanti žmona teritoriją saugo nuo prašalaičių.
Į sodybą nepastebėtam patekti praktiškai neįmanoma. „Lietuvos žinios“ rašė, kad maždaug 2000-aisiais į sodybą bandė prasmukti profesionalūs „Aro“ pareigūnai, tačiau juos šeima pastebėjo net neprisiartinus prie namo.
Tuomet sodybą saugojo pikti koviniai šunys, kurie, esant reikalui, ne juokais išgąsdindavo smalsuolius. Iš vienos milžiniškos sodybos pusės – gilus kanalas, kitos – pievos ir pelkės.
Teritorijoje pastatyti keli nemaži pastatai. Viename gyvendavo S. Gaidjurgis su žmona ir vaikais, kitame – jo močiutė. Pastaroji turėdavo ir gyvulių – karvių, žirgų, kalakutų.
2003-aisiais, kai visuomenė aptarinėjo žudiko darbus, „Lietuvos žinios“ gavo išskirtinį interviu iš S. Gaidjurgio žmonos. Ji netikėjo, kad jos mylimasis galėjo elgtis taip, kaip rašo žiniasklaida.
„Kai laikraščiuose perskaičiau, kad Sigis žudydavo žmones, kasė ir iš vienos vietos į kitą gabeno lavonus, nepatikėjau. Ar gali būti, kad aš, keliolika metų išgyvenusi su vyru, jo nepažinočiau? Jei jis ir ne idealas... Bet kad taip... Jis gyvulio nenuskriaus, senukų, močiučių gaili“, – žurnalistams kalbėjo su gaujos vadeiva gyvenusi moteris.
Laikraščiui pašnekovė pasakojo, kad S. Gaidjurgis buvo gana jautrus – esą net nusenusiais žirgais, kuriais nebejodinėdavo, neatsikratė.
„Galėtų atsikratyti, parduoti, bet ne. Gaila! Todėl šeria, gydo, perka vaistus – „pensininkai“ arkliai bus prižiūrimi, kol gyvi. Tas pats ir su šunimis, katėmis. Sodyboje jau ir taip keliolika kačių, jos dauginasi nekontroliuojamos, ir tik todėl, kad Sigitas neleidžia užkasti ar paskandinti ką tik gimusių jauniklių“, – kalbėjo „Lietuvos žinių“ pašnekovė.
Tiesa, ir praėjus 15 metų gyvenimas S. Gaidjurgio sodyboje nėra ramus. 2016-aisiais teritorijoje lankėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos pareigūnai, kurie nustatė, kad teritorijoje buvo išdygę bent 9 pastatai, kurie suręsti neturint leidimo.
Rašyti komentarą