Valdžiai geriau sava žiniasklaida

Šios žinios paskelbtos, tačiau paliko spengiančią tylą. Kas laukia Lietuvos skaitytojų?

Vienas sprendimų, kaip padėti žiniasklaidai, prieš daugiau kaip metus nuskambėjo iš valdančiųjų, kai buvo pasiūlyta įsteigti Žiniasklaidos tarybą - valstybės valdomą instituciją žiniasklaidos projektams finansuoti.

Šiuo metu panašią funkciją atlieka Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Kaip „Vakaro žinioms“ sakė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, projektas turėtų būti pristatytas jau kitame Seimo Kultūros komiteto posėdyje. Vienintelis numatomas tarybos steigėjas - valstybė.

„Laukia daug pokyčių, susijusių su tuo, kaip skirstomos lėšos. Atsiranda rėmimo projektai kultūros žiniasklaidai, kai parama skiriama ne metams, o trejiems.

Kalbame apie tai, kad dalis fondo lėšų būtų skirta ilgalaikiam finansavimui kultūros leidinių gyvavimo užtikrinimui.

Dabartinė sistema jiems yra nepriimtina“, - sakė R.Karbauskis. Paklaustas apie tai, kokių pokyčių sulauks likusi žiniasklaidos dalis, politikas ėmė svarstyti apie žiniasklaidos ir valstybės dialogą.

„Valstiečių“ lyderis, paklaustas, ar jaučia valstybės atsakomybę, jog spaudos rinka traukiasi, tikino, jog politikos kaltės čia neįžvelgia.

„Pokyčiai, kad Lietuvos žmonės persikelia iš laikraščių į portalus, niekaip nesusiję su Lietuvos valdžia.

Dabar praktiškai kiekvieno žmogaus rankose yra išmanusis telefonas, kuriame jis gauna visas žinias iš interneto.

Tai, kad sunkėja laikraščių padėtis ir mažėja prenumeratorių, susiję ne su valdžios politika, o su tuo, kad gyventojai renkasi kitas priemones.

Mūsų visuomenė kinta. Pavyzdžiui, analitiniai straipsniai šiandien mažiau sudomintų jaunąją kartą“, - sakė R.Karbauskis.

Situaciją komentuoja filosofas, publicistas Vytautas RUBAVIČIUS:

- Ar tikrai žmonėms nebereikia spausdintinės žiniasklaidos?

- Spaudos situaciją lemia priežastys, kurios atpratina žmones nuo skaitymo. Viena priežastis - reklama persikelia į virtualų pasaulį: portalus, blogus ir socialinius tinklus.

Todėl mažų šalių žiniasklaidai, kur skaitytojų rinka nėra didelė, tai yra didelis iššūkis. Nes ji išgyvena iš reklamos ir aplinkinių verslų. Pati savaime žiniasklaida, kaip atskiras verslas, nebegali išgyventi.

Dėl to, atgavus Nepriklausomybę, pasirodė įvairių papildomų leidinių priedų prie pagrindinių leidinių.

Tad svarbiausia priežastis - pasaulio technologinė skaitmenizacija. Jaunimas atpratinamas skaityti, nuo vaikystės jis pratinamas prie technologijų. Dar nežinodamas, kas yra knyga, vaikas pirmiausia pratinamas prie ikonėlių maigymo išmaniuose telefonuose.

Knyga atsiranda tik vėliau, o sąmonėje daug anksčiau suformuojamas atitinkamas požiūris į raštą ir skaitymą. Manoma, kam skaityti ir vartyti leidinį, kai visos žinios yra „Google“.

Socialiniame tinkle dalijamasi pačiais įvairiausiais klausimais, įdomybėmis ir netgi patarimais, kaip gydytis nuo rimtų ligų.

- Pasitenkinama nepatikrinta informacija.

- Neužtektų laiko, norint peržiūrėti visą srautu gaunamą informaciją, todėl į ją nebesigilinama. Žmogus įpranta tik perbėgti žinias, nebesigilindamas. Kartais tik nuotrauką pažiūrėti ar perskaityti pavadinimą, jeigu nelabai ilgas.

Internetinė žurnalistika yra burbulinė, persmelkta vienų, kitų ir trečių pasisakymų, kai galiausiai niekas nebegali atsekti, kas yra teisinga. Visi supranta, kad žinios užgrūstos viešųjų ryšių akcijomis ir piaru.

Didžioji žiniasklaida šiandien išlieka šalyse, kuriose yra didelė rinka, o joje didelė dalis žmonių, kurie skaito ir kurie yra įpratę skaityti analitinius tekstus. Tai yra Vokietija, JAV. Bet ir čia matomi technologėjimo iššūkiai.

Skandalizacija ir viešųjų ryšių akcija nėra tik mūsų problema.

- Jūsų minimas piaras dažnai stebimas internete, socialiniuose tinkluose, diktuojamas jaunų komunikatorių, kurie užaugo neskaitydami spausdinto žodžio.

- Taip. Jie skleidžiamais burbuliukais stengiasi patraukti socialinių tinklų bendruomenių dėmesį. Jie užaugo išauklėti nebeskaityti. Visą likusią publiką jie taip pat pratina neskaityti. Juk spaudoje nėra kaip uždėti patiktuką.

- Kur šiose tendencijose yra valstybės vaidmuo saugoti ir ginti analitinę žurnalistiką?

- Analitinė žurnalistika turi būti tam tikras valstybinės politikos rūpestis. Tačiau mūsų valstybė rūpinasi, kad analitikos pas mus būtų kuo mažiau. Mes kuriame tik įvaizdžius. Valstybė turi apsispręsti dėl tiesos politikos ir teisingos politikos analizės. Ir visa tai turėtų būti valstybiniu lygiu skelbiama esant vertybėmis.

Kitas dalykas - švietimo sistema turi suvokti skaitmenizacijos iššūkius ir ieškoti būdų pratinti vaikus prie spausdinto žodžio skaitymo.

- Politikai aiškina, kad spausdinto žodžio skaitytojų tik mažėja, nors patys leidžia įspūdingų tiražų reklaminius leidinius. Egzistuojantys laikraščiai tokiam tikslui nepatogūs?

- Politikai naudoja tik tai, kas jiems naudinga. Jie nesirūpina, kad būtų plėtojamas teisingas požiūris ar būtų bandoma suvokti, kas Lietuvoje vyksta. Mūsų politikams svarbu jų tiesos, kad jos būtų paskelbtos.

Prieš rinkimus žiniasklaida politikams tampa nepatogi, todėl jie renkasi leisti savo laikraštukus. Nes jų negali išbraukyti, juose negalima kritikuoti ir tyčiotis. Laikraštukas išlieka ir tampa tam tikru istorijos ir kultūros faktu.

- Net politikams spausdintas žodis Lietuvoje per brangus, jie renkasi užsienio spaustuves, tačiau apie spaudos rėmimą vis tiek nekalbama?

- Lietuvoje kovojama per mokesčių sistemą. Procesas vyksta seniai, tačiau vienas reikšmingiausių dalykų - atvejis, kai buvo stengiamasi sukurti tokias sąlygas, kad „Respublikai“ būtų sunkiau išgyventi. Taip ir nutiko. Kartu pasidarė sunkiau visai žiniasklaidai. Procesas įsibėgėjo. Tai savanaudiškas valstybės elgesys, jo pasekmės - skaudžios.

***

Skaičiai

Nors valdantieji tikina, kad spausdintinės žiniasklaidos skaitytojų mažėja, politikai mielai leidžia įspūdingų tiražų leidinius apie savo ir bendražygių gerus darbus, išvengdami nepatogių žurnalistų klausimų ir kritikos.

216 tūkst. egzempliorių laikraštį, kandidatuodamas į prezidentus premjeras Saulius Skvernelis, užsakė atspausdinti Lenkijos spaustuvėje.

Tradicinis „valstiečių“ laikraštis „Už žemę ir žmogų“ dar didesniu, 300 tūkst., tiražu spausdinamas Latvijoje. Beje, šių metų vasario mėnesį buvo išleistas ir specialus laikraščio „Už žemę ir žmogų“ variantas su agitacija balsuoti už „valstiečius“ tiesiai ant viršelio. Šis papildomas leidimas išleistas dar 300 tūkst. egzempliorių.

Ir dar ne pabaiga. „Valstiečiai“ prieš šių metų savivaldos rinkimus paruošė atskirus leidinio „Už žemę ir žmogų“ variantus kiekvienai savivaldybei su joje kandidatuojančių partiečių sąrašais ir pavyzdžiu, kaip pildyti balsavimo biuletenius.

Pavyzdžiui, Alytaus rajonui skirto leidinio tiražas siekė 8 tūkst., Vilniaus rajonui - 4 tūkst. Šie leidiniai spausdinti Lietuvoje.

Tačiau štai VIlniaus miestui skirtas 15 tūkst. egzempliorių leidinio spausdinimas vėl patikėtas Latvijai.

Lietuvos socialdemokratų partija jau daug metų taip pat leidžia savo laikraštį, kuris spausdinamas 220 tūkst. egzempliorių tiražu Lietuvoje.

Tai tik dalis spausdintinės, pačių politikų kuriamos, „žiniasklaidos“.

Visi šie reklaminiai leidiniai gyventojams dalijami nemokamai.