Už ką lietuvių vaikai atiduodami Norvegijai?

Lietuvoje „Barnevernet“ tarnyba plačiau tapo žinoma Norvegijoje nutikus keliems atvejams, kai tarnybos paėmė vaikus iš ten gyventi išvykusių lietuvių šeimų.

Viena garsiausiai nuskambėjo tuomet 7 metų Gabrieliaus istorija, kai iš pasimatymo su mama Gražina Leščinskiene Norvegijoje, jos brolis Ramutis Stašys „pagrobė“ savo krikšto sūnų Gabrielių.

Planas - parvežti berniuką į Lietuvą - baigėsi nesėkmingai. Kelte juos sulaikė Švedijos pareigūnai, o 2015 m. sausio 28 d. Gabrielius buvo grąžintas atgal į Norvegiją.

Šiandien Gražina įsitikinusi - jeigu tą kartą Lietuvos institucijos būtų kovojusios dėl savo piliečio, šios istorijos nė nebūtų.

Palikti vieni

Gražinos sūnaus Gabrieliaus, kaip ir kitų šeimų, kurios su „Barnevernet“ susidūrė dar iki Norvegijai ratifikuojant Hagos konvenciją, likimai taip ir liko užmarštyje. Gražina sako, kad jie visi buvo išduoti ir parduoti savo šalies.

„Ne tik Gabrielius, bet ir aš, kaip ir kitos mamos bei jų vaikai, - visi esame Lietuvos Respublikos piliečiai. Pilietybės įstatyme yra sakinys: „Lietuvos valstybė gina ir globoja savo piliečius už Lietuvos Respublikos ribų“. Ar tikrai?

Siekdami įteisinti dvigubą pilietybę Lietuvoje, politikai tikino, kad tokia idėja reikalinga tam, kad būtų pasirūpinta visais Lietuvos piliečiais. Esą kiekvienas, kad ir kur jis bebūtų, yra svarbus mūsų šaliai. Tačiau Gražina tikina, jog tai tėra melas. Realybė - daug skaudesnė. „Deja, viskas yra atvirkščiai.

Nereikia klausyti kalbų, reikia vertinti padarytus darbus. Girdime, kaip bus ieškoma būdų stabdyti emigraciją, kaip gailima išvykstančio jaunimo.

Tačiau tuo pačiu metu lengvai susitaikoma su tokiom istorijom, kaip mūsų, kitoms šalims be priekaištų atiduodami vaikai - Lietuvos piliečiai. Niekas tam nesipriešina. Kodėl nekovojama dėl jų?“, - susigraudinusi kalba Gražina.

Ji pasakoja, kad kiekvieną kartą susitikimuose vaikas stipriai ją apkabina, nuolat nori būti šalia ir visada šypsosi. Išsiskiriant berniukas kelis kartus grįžta apsikabinti. Tai mamai aiškiai rodo, kad vaikas taip pat svajoja grįžti namo.

Gražinos nuomone, toks Lietuvos elgesys gadina šalies įvaizdį pasaulyje: „Kiekviena save gerbianti šalis gina savo piliečius. Kitos ambasados, tokios kaip Lenkijos, Čekijos, dalyvauja procesuose, padeda savo žmonėms, samdo advokatus, tarpininkauja ir aktyviai dalyvauja.

Norvegijoje buvo ne vienas atvejis, kai iš emigrantų šeimos paėmus vaiką į procesą įsijungė tos šalies diplomatai, žiniasklaida, ir vaikai buvo grąžinti šeimoms. Jeigu Lietuva būtų dar 2015 m. sureagavusi, kai Gabrielius buvo paimtas dėdės ir būtų padariusi žingsnius, kad iš Švedijos jis būtų grąžintas į Lietuvą, kaip mūsų šalies pilietis, ši istorija būtų pasibaigusi.

Tačiau buvo reaguojama pasyviai. Kiek mes besikreiptume į ambasadą Norvegijoje, mums tik paaiškinama, ko jie negali daryti. Realios pagalbos nėra. Tai formuoja neigiamą Lietuvos, kaip valstybės, įvaizdį kitose šalyse. Jeigu taip ir toliau, su Lietuva, kaip su valstybe, nebus „skaitomasi“.

Nemato tarnybų pastangų

Gražina sako iki šiol nesuprantanti argumentų, dėl kurių Gabrielius taip ir nebuvo grąžintas namo: „Nejau viską lemia vieno psichologo išvada, nors mes net nežinome, kokios yra šio psichologo kompetencijos ir patirtis.

Nekreipiamas dėmesys į mano charakteristiką iš darbovietės, kaimynų liudijimų, faktą, kad nebuvo fiksuota, jog vartočiau alkoholį ar smurtaučiau. Net žeminanti seksualinio priekabiavimo teorija teisme buvo atmesta.

Man iki šiol nesuprantama, kodėl „Barnevernet“ taip bijo mamų ir vaikų susitikimų. Neseniai mums buvo nustatytas susitikimų grafikas: tris kartus per metus po dvi valandas.

Iš viso - 6 valandos per metus su griežta priežiūra. Galbūt bijoma, kad vaikas gali per daug papasakoti. Vieno susitikimo metu jis buvo užsiminęs apie patyčias mokykloje.

Taip pat mes prašėme, kad per Gabrieliaus gimtadienį jis galėtų pagaliau susitikti su savo seserimi, kuriai šiuo metu jau 17 metų. Tačiau buvo paskirta data tuomet, kai dukrai buvo paskutinės mokyklos dienos ir ji į susitikimą atvykti negalėjo.

Nors prašėme, kad susitikimas būtų pasibaigus mokslo metams, tačiau mums buvo atsakyta, kad policijos pareigūnai tuo metu išeina atostogų.“

Moteris neslepia, kad šioje situacijoje jai reikalinga pagalba: „Tačiau Lietuva net nepasivargino surasti advokatą, kuris įvertintų bylos medžiagą, išsiaiškintų visas aplinkybes ir žinotų tiesą.

Vietoj to kuriami mitai ir istorijos, kad kalti tėvai. Juk Norvegijos advokatai kaip bebūtų bijo prarasti licenciją savo šalyje. Per visą laiką ambasados atstovė dalyvavo tik viename teismo posėdyje. Kaip stebėtoja.“

Kreipsis į prezidentą

Gražina sako iki šiol randanti tik vieną priežastį, kodėl nesulaukė pagalbos iš Lietuvos - pinigai: „Nematau nieko daugiau, kaip verslą ir bandymą per vaikus kontroliuoti žmones. Bijoma, kad pasiginčijus kažkas iš kažkur negaus pinigų.

Esant tokiems santykiams, bet kuris pilietis, išvykęs į kitą šalį, su kuria Lietuvą sieja finansiniai santykiai, tampa preke. Gal todėl kartais bendraujant su mūsų šalies politikais jaučiasi beviltiškumo jausmas. Tarsi jie patys šioje kovoje - bejėgiai. Nors tai gali nutikti bet kam.

Dar blogiau - tai jau ateina ir į Lietuvą. Matau daugybę atitikimų Lietuvoje su norvegiška vaiko teisių apsaugos sistema.“

Visgi Gražina neketina pasiduoti. Nors Norvegija savo sprendimą jau paskelbė - sūnus į šeimą grąžintas nebus, mama ieškos būdų, kaip kovoti toliau. „Aš esu ne viena. Mamų, kurios taip pat prarado vaikus Norvegijoje iki Hagos konvencijos, yra ir daugiau. Visos kartu kreipsimės į šalies prezidentą Gitaną Nausėdą.

Mes nemaldausime, neprašysime, tik priminsime jo priesaiką, kurią jis pasakė visos Lietuvos akivaizdoje:

„Šiandien prisiekiau tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“. Jis prisiekė, laikydamas ranką ant Konstitucijos, o priesaiką baigė fraze „Ir tepadeda mums Dievas“. Gal tai padės prezidentui inicijuoti veiksmus dėl Lietuvos piliečių Norvegijoje teisių gynimo.

Iki Hagos konvencijos - nežinia

Nuo 2016 liepos 1 d. Norvegijos Karalystėje įsigaliojo Hagos konvencija, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba Lietuvoje gavo 5 pranešimus dėl vaikų, kuriems nustatyta globa Norvegijos Karalystėje. 4 atvejais vaikai buvo grąžinti tėvams, 1 atveju vaikas liko Norvegijos Karalystėje, Lietuvoje neatsiradus asmenų, norinčių ir galinčių vaiką globoti.

Kaip informuoja Užsienio reikalų ministerija, 2016 m. pabaigos duomenimis, iš 45 tūkst. Norvegijoje registruotų Lietuvos piliečių, 37-iems lietuvių kilmės vaikams buvo taikomos paramos priemonės.

11 vaikų buvo skirta globa. Iš jų tėvai kreipėsi į ambasadą pagalbos dėl 3 vaikų. 3 vaikai paimti globai Norvegijos šeimose, tačiau tėvai nesikreipė į ambasadą, 3 atvejai, kada vaikai buvo parvežti į Lietuvą be Norvegijos institucijų žinios, kitais dviem atvejais vaikai buvo ant pilnametystės ribos, kurią pasiekus globa tampa nebeaktuali.

„Iki 2016 m. kilus vaikų paėmimo atvejams, ambasada aktyviai teikė konsulinę pagalbą - dalinosi informaciją apie galiojančią tvarką Norvegijoje bei sprendimų priėmimo eigą, padėjo susirasti advokatą bei vertėją, piliečių pageidavimu, stebėtojo teisėmis dalyvavo komisijų ir teismų posėdžiuose“, - tikina ministerija.