O kreditoriai, kurie iki šiol neatgavo 1,15 mlrd. eurų, apie savus pinigus gali pamiršti. Mat neišieškoto „Snoro“ turto vertė tesiekia 33,8 mln. eurų.
Prie suskilusios geldos
Šiemet buvo pasirodę tik keli pranešimai apie smulkias sumas, kurias „Snoro“ bankroto administratoriams pavyko išieškoti, todėl iš esmės galima remtis paskutine ataskaita, apimančia bankroto procedūrą iki 2018-ųjų gruodžio 31 d. Nuo bankroto pradžios iki minėtos datos iš viso „Snoro“ kreditoriams išmokėta 834,7 mln. eurų, tačiau įsiskolinimai dar siekia 1,153 mlrd. eurų.
Akivaizdu, kad daugybė tiek fizinių, tiek juridinių asmenų liks prie suskilusios geldos, nes neišieškoto „Snoro“ turto vertė - vos 33,79 mln. eurų. Beje, dalis juridinių asmenų „Snoro“ skolas jau seniai nurašė kaip beviltiškas.
Išlaidoms - beveik 100 mln. eurų
„Snoro“ bankroto administravimas banko kreditoriams - brangus malonumas. Nuo 2012-ųjų pabaigos iki pernykščių metų pabaigos operacinės išlaidos sudarė 39,98 mln. eurų, o išlaidos konsultantams ir bankroto administratoriui - net 57,32 mln. eurų.
Tiesa, kasmet jos mažėja, o tokia milžiniška suma susidarė ir dėl to, kad pirmajam bankroto administratoriui Nilui Kuperiui (Neil Cooper) mokėdavome beveik 29 tūkst. eurų mėnesinę algą. Algą nustatė kreditorių komitetas, o administratorių, būtinai iš užsienio, parinko Vyriausybė bei Lietuvos bankas. Dabar bankroto administratorius yra UAB „Valnetas“.
Algos - iš išieškoto turto
„Valneto“ vadovas Gintaras Adomonis „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad ilgą bankroto administravimo procesą lemia ne tik sunkiai išieškomas turtas, bet ir užtrunkantys teisiniai procesai.
„Kiek jie užtruks - ne mano valioje prognozuoti. Bankroto procedūra truks tol, kol liks neišieškoto „Snoro“ turto ir kol nesibaigs teisminiai procesai. Iki tol banko negalime išregistruoti. Turto dar kažkiek yra, o teismų dar nemažai liko. Priminsiu, kad teismų sistema - tripakopė, tai irgi ištęsia procesą“, - kalbėjo G.Adomonis.
Pasak jo, iš daugiau nei 1,1 mlrd. eurų „Snoro“ įsipareigojimų ne visus sudaro įsipareigojimai valstybės institucijoms. Yra nemažai ir privačių juridinių bei fizinių asmenų, neatgavusių savo indėlių ar obligacijų. Mat ne visos obligacijos buvo draustos, o indėliai grąžinti iki sumos, neviršijančios 100 tūkst. eurų.
„Šansai kam nors dar susigrąžinti pinigus yra ir bus tol, kol nebaigtos visos bylos ir yra nors kiek neišieškoto turto. Teorinė galimybė yra ir tokia, kad atsiras ir daugiau iki šiol nežinoto turto“, - sakė G.Adomonis.
Tačiau kitu teiginiu jis tas viltis gerokai sumažino, nes kredito administratorius už darbą negauna jokio valstybės finansavimo. Išlaidas padengia ir algas jis mokasi iš pajamų, gautų išieškojus „Snoro“ turtą
„Bendrinė norma yra tokia: nėra pinigų - darai už savus pinigus. Jei kažką išieškome - padengiame išlaidas ir sumokame algą. Yra šalių, kur valstybės prisideda. Lietuvoje to nėra“, - konstatavo G.Adomonis.
Lemtinga klaida
„Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas Danas Arlauskas „Vakaro žinioms“ sakė, kad tai, kas vyksta šiuo metu, asociacijos ir jos atstovaujamų asmenų tiesiogiai nebeliečia.
„Asociacija veiklos lyg ir nebevysto, nes savo tikslus pasiekėme. Vienas tikslų buvo įrodyti, kad pinigus turi atgauti indėlių sertifikatų turėtojai. Iš pradžių jiems pinigai nebuvo grąžinti, įrodinėjant, kad sertifikatai nebuvo valstybės apdrausti. Teko bylinėtis net Europos Teisingumo Teisme, kol įrodėme teisybę. Pavyko apginti ir „Snoro“ obligacijų savininkus“, - konstatavo D.Arlauskas.
Pasak jo, valstybės mastu buvo padaryta klaida: asociacija siūlė atstatyti „Snoro“ veiklą, atskiriant blogąją dalį nuo gerosios.
„Žmonės, kurie buvo investavę į banką, buvo pasiryžę toliau investuoti, kad būtų atstatytas likvidumas ir veikla būtų tęsiama. Deja, to nebuvo padaryta. Jei būtų buvusi kita politinė situacija, gal ir sprendimai būtų kitokie, tačiau priimtas sprendimas banką uždaryti“, - priminė D.Arlauskas.
Pašnekovas įtaria, kad „Snoro“ administratorius suinteresuotas kuo ilgesne bankroto procedūra, nes, kol ji nesibaigs, gaus atlyginimus.
„Kadaise dirbau žiniasklaidoje ir nagrinėjau kažkurio banko bankroto procedūrą. Banko administratorius draugiškai paprašė neeskaluoti šios temos. Sakė: dirbame, gauname atlyginimus, supraskite, kad mums nenaudinga skubinti procedūrų. Galbūt taip yra ir „Snoro“ atveju, tačiau to tvirtinti neturėdamas faktų negaliu“, - sakė D.Arlauskas.
Žinojo, bet nieko nedarė
Beje, Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, pernai ir šiemet atlikęs vadinamosios „krizės komisijos“ funkciją, išsiaiškino skandalingą dalyką, susijusį su „Snoru“.
Komisijai iki tapdamas europarlamentaru vadovavęs Stasys Jakeliūnas priminė vieną faktą: 2009 m. rugpjūtį du Lietuvos banko valdybos nariai tuometinį premjerą Andrių Kubilių įspėjo, kad „Snoras“ iš esmės yra nemokus.
Tačiau bankrotas buvo atidėtas pustrečių metų, o per tą laiką bankas prisiėmė naujų didelių įsipareigojimų.
Komisijai liudijusio A.Kubiliaus S.Jakeliūnas pasiteiravo, kaip tada buvo vertinama „Snoro“ būklė.
„Taip, informavo. Taip, tai mums sukėlė nerimą. Taip, mes pasikvietėme Reinoldijų Šarkiną (tuometinį Lietuvos banko vadovą, - aut. past.) ir paklausėme, ką jis planuoja daryti. Jis atsakė: „Ramiai, viskas bus gerai“. Daugiau instrumentų nelabai turėjome. Ir dar prie visų kitų problemų sukelti viešą nepasitikėjimą bankų sistema, bankų priežiūros sistema būtų buvę labai labai rizikinga“, - tvirtino A.Kubilius.
Nuostoliai galėjo būti mažesni
Ar buvo galima išgelbėti „Snorą“ jei laiku būtų imtasi veiksmų? Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narė, buvusi Europos Audito rūmų narė ir buvusi valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė „Vakaro žinioms“ teigė, kad į šį klausimą niekas negali atsakyti tiksliai.
„Jei būtų paprastas atsakymas, tai laiku ir būtų padaryta tai, ką reikėjo padaryti. Negaliu tvirtinti, kad Vyriausybė turėjo svertų, bet nepaspaudė Lietuvos banko. Aišku tik tai, kad, jei bankrotas būtų paskelbtas anksčiau, „Snoro“ įsipareigojimai kreditoriams būtų gerokai mažesni“, - tvirtino R.Budbergytė.
D.Arlauskas jai visiškai pritaria dėl išaugintų įsipareigojimų.
„Tačiau mano supratimu Lietuvos bankas su „Snoru“ buvo labai glaudžiai susijęs asmeniniais ryšiais. Jei būtų buvusi normali banko priežiūra, „Snoro“ bankroto gal iš viso nebūtų buvę“, - reziumavo D.Arlauskas.
Vakaro žinios“ primena esminius įvykius, susijusius su „Snoro“ bankrotu
2011 m. lapkričio16 d. Lietuvos bankas sustabdė „Snoro“ veiklą.
2011 m. lapkričio 24 d. Lietuvos bankas priėmė nutarimą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą dėl banko nemokumo.
2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį iškelti „Snorui“ bankroto bylą. Remiantis šia nutartimi, Nilas Kuperis buvo paskirtas banko bankroto administratoriumi.
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutartį, kuria „Snoras“ pripažintas bankrutavusiu ir nuspręsta jį likviduoti. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2012 m. rugpjūčio 30 d.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 28 d. priėmė nutartį, kuria patvirtino „Snoro“ bankroto administratoriaus N.Kuperio atsistatydinimą iš bankroto administratoriaus pareigų ir naujuoju „Snoro“ bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Valnetas“. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 28 d. nutartis įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 5 d. Įsiteisėjus nutarčiai UAB „Valnetas“ pradėjo vykdyti „Snoro“ bankroto administratoriaus funkcijas.
Respublika.lt
Rašyti komentarą