Slepiama tiesa apie Vytautą Landsbergį

Signatarai piktinasi prokuratūros nenoru pradėti ikiteisminį tyrimą, nors signatarai prokuratūrai pateikė visą sarąšą mįslingų žūčių, įvykusių pirmaisiais Nepriklausomybės metais ir žmonių prisipažinimus. Prokurorams priminti vieši Žilvino Razmino ir Vytauto Šustausko prisipažinimai, kad užsakymus teroristinei veiklai (pvz., Kryžkalnio motinos paminklo sprogdinimą) ir atlygį gavo iš Vytauto Landsbergio per Andrių Tučkų. Kaip ir 2007 m. Seimo komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti išvadas, kuriose teigiama, kad „J.Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijų tuometinės ir dabartinės vadovybės bei kitais šių partijų nariais“.

Tačiau visa tai prokuratūrai - kaip vanduo nuo žąsies. Esą tai tik pareiškėjų subjektyvi nuomonė. Prokuratūrai paantrino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas. Ž.Razminas ir V.Šustauskas dėl jų prisipažinimų neapklausti, A.Tučkus ir V.Landsbergis irgi. Todėl signatarai šį sprendimą apskundė aukštesnei instancijai - Vilniaus apygardos teismui.

Signatarai įsitikinę, kad Lietuva pagaliau turi sužinoti tiesą apie tai, kaip 1993 m. buvo bandoma įgyvendinti valstybės perversmą - į Altoniškių mišką prie Kauno su ginklais išėjo maištaujantys SKAT savanoriai, atsisakę prisiekti prezidentui Algirdui Brazauskui. Po to buvo įvykdyti kiti teroristiniai aktai, įtartinos savanorių ir kitų žmonių mirtys.

„Ko dar reikia sulaukti, kad suvoktume, jog negalime apsimesti, kad šių įvykių nesuprantame, nors tai buvo tęstinė antivalstybinė veikla? „Mažeikių nafta“ ir visi kiti dalykai - jau yra įsidrąsinusių ir pajutusių nebaudžiamumą asmenų akivaizdus politinės korupcijos klausimas. Kodėl iki šiol prokurorai, teismai ir mes visi, jau įsidrąsinę, nesugebėjome sustabdyti šio pono? Kur tas momentas, kurį praleidome?“ - vakar vykusioje spaudos konferencijoje viešai klausė Z.Vaišvila.

B.Genzelis sakė negalintis atsistebėti, matydamas, kaip šiandien lengva ranka perrašinėjama Lietuvos istorija. „Ilgai pažinojau V.Landsbergį, gerai jį prisimenu dar iš tų laikų, kai buvau Lietuvos mokslo tarybos narys. Po tarybos posėdžių dažnai politiniais klausimais pasikalbėdavome su kitais akademikais. Gal dabar atrodys keista, tačiau tada V.Landsbergis sėdėdavo kamputyje ir buvo kuklumo įsikūnijimas.

Vėliau šis žmogus tapo Sąjūdžio pirmininku, pažeidžiant Statutą. Atsimenu, kai išrinkus pirmininką, viduryje nakties pas mane atvyko A.Butkevičius, sakydamas, kad padarėme didžiulę klaidą. Tada mes ilgai ginčijomės ir man jis nusileido. Tačiau šiandien sutinku, kad A.Butkevičius buvo teisus. Matėme, kaip, vėliau pirmininku išrinkus Romualdą Ozolą, V.Landsbergis nepasitraukė iš pareigų. Tada manėme, kad nereikia kovoti dėl postų, tačiau vėliau pamatėme, kuo tai virto. Kai kurie iš mūsų iki šiol nenori garsiai apie tai kalbėti, palikdami tiesą išsiaiškinti kitiems“, - sakė B.Genzelis.

Situaciją komentuoja Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS:

- Aš tuo metu buvau Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos pirmininku ir man buvo puikiai žinoma Landsbergių šeimos istorija. V.Landsbergio mama vokiečių okupacijos metais slėpė raudonuosius partizanus, o tėvas - bendradarbiavo su vokiškaisiais okupantais. Paskui jis sėkmingai pabėgo į Australiją, o vėliau dar sėkmingiau grįžo į Lietuvą. Man tai buvo akivaizdus įrodymas, kad mes susiduriame su valdoma šeima ir tai reiškia, kad greičiausia naujasis Sąjūdžio pirmininkas taip pat bus valdomas. Kai į valdžią patenka žmogus, už kurio nugaros stovi specialiosios tarnybos, jis pradeda bijoti, kad visa tai bus atskleista. Ši baimė įsilieja į jo veiksmus ir, deja, į valstybinę politiką.

Vieno asmens problema buvo paversta valstybės problema. Kokia valstybė gali sau leisti, kad Seime priėmus sprendimą, jog pagrindinė partija turi teroristinės veiklos požymių, nebūtų pradėti tyrimai prokuratūroje ar teisme? Tarybiniais laikais spaudoje pasirodžiusi informacija būdavo pagrindu iškelti baudžiamąją ar tiriamąją bylą. Dabar mes turime krūvą liudijimų, bet tai niekam nerūpi. Kodėl? Nes ėmus tai tirti, prokuratūrai ir teismui dingtų nuostabi galimybė sulaukti valdžios ponų priedangos.

Visa tai sukūrė Lietuvoje įsigalėjusį absurdo įsitvirtinimą, ypač jaunų žmonių gretose. Jie negali patikėti, kad kada nors valstybėje viskas stos į savo vietas, nes mato, kad galima lengva ranka išparceliuoti Lietuvos turtą, o SGD terminalas naudojamas kaip klevo lapas pridengti įvairiausio pobūdžio niekšybes. Artimiausio V.Landsbergio patikėtinio sūnus pastatomas šio laivo vadovu. Už tai visi Lietuvos žmonės moka milžiniškus pinigus.

Šiandien kalbėdami mes prisipažįstame, kad esame atsakingi už tai, kas vyko. 2000 m. išėjęs iš kalėjimo sakiau, kad nereikia spardyti pastipusio šuns. Buvau neteisus.

Tie įvykiai yra raktas suprasti tai, kas šiandien vyksta Lietuvoje. Prezidentė prašo finansinių struktūrų paskirti vieną ar kitą asmenį - tai reiškia milžinišką korupciją mūsų šalyje. Bet korupcijos suvaldymo mechanizmai neveikia todėl, kad kažkada pagrindiniai mūsų valstybės asmenys buvo suinteresuoti į kovos su bet kokiu nusikalstamumu pozicijas pastatyti sau palankius asmenis. Jiems buvo sudarytos sąlygos daryti tai, ką nori, kad tik jie nesiimtų tirti veiklų, kurios yra nenaudingos valdžioje esantiems žmonėms.

***

Signatarai prašo kaip visumą ištirti svarbius Lietuvai įvykius, kurių organizatoriai ir užsakovai galėjo būti tie patys žmonės:

* 1993 spalio 30 d. netoli maištininkų stovyklos sodyboje nužudyta Žaneta Sadauskaitė, kaltu pripažintas vienas maištininkų Haroldas Valaitis.

* Pasibaigus savanorių maištui, buvo suimtas jo dalyvis Remigijus Kuršas, kuris pabėgo iš areštinės ir netrukus buvo rastas iškritęs iš trečio aukšto.

* 1994 lapkričio 6 d. sprogdintas Bražuolės geležinkelio tiltas, geležinkelio apsaugos būdelėje nusižudė maišto dalyvis Irmantas Ruplys.

* 1995 m. Kauno SKAT rinktinės štabo pusrūsyje rastas nusižudęs štabo vyr. sandėlininkas Raimundas Simonavičius.

* 1997 sausio 31 d. nužudytas Juras Abromavičius, tyręs pakaunės savanorių maištą.

* 1997 gruodžio 10 d. nusižudė Juro Abromavičiaus nužudymo bylos įtariamasis Vladas Grybauskas.

* 1998 m. Varėnoje nusižudė Altoniškių miško maišto dalyvis Remigijus Kazokaitis.

* 1997 m. vasarą maudydamasis nuskendo maišto dalyvis Rumšiškių kuopos vadas Kornelijus Rudauskas; mirė karininkas Gediminas Pulokas.