Saulėgrįža pagal kuršius su kūčia ir avino koja

Senajame lietuvių pagonių tikėjime žiemos saulėgrįža dar buvo vadinama Elnio devyniaragio švente. Tikėta, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o atbėga per Kalėdas ir atneša ant ragų saulę. Elnias devyniaragis lietuvių pagonių tikėjime - mėnulio simbolis. Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties - 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu. Visą šį laiką ir buvo švenčiama žiemos saulėgrįža - Kalėdos.

"Ir patiekalai ant stalo praeityje buvo dedami devyni, o ne dvylika. Mes laikomės šio papročio ir taip pat gaminame šventei devynis patiekalus", - pasakojo klubo "Pilsots" narė Irma Šimkienė.

Anot pašnekovės, šventinėmis vaišėmis klube rūpinasi moterys, tad joms šią savaitę daugiausia darbo. "Saulėgrįžą švęsime gruodžio 21 d., tačiau jau iš anksto ieškome tinkamų maisto produktų ir kitų dalykų, reikalingų apeigoms. Iš ūkininkų perkame aviną arba žąsį, avižū, vaško žvakėms lieti", - sakė Irma.

Pagerbia saulę ir protėvius

Šventinė diena, anot pašnekovės, prasideda maudynėmis pirtyje ir pasipuošimu. Visi apsirengiame rekonstruotais kuršių drabužiais. Ne dėl maskarado, o dėl to, kad su istoriniais drabužiais, papuošalais išties jaučiamės ypatingai, šventiškai, iš tiesų pasipuošę", - kalbėjo I. Šimkienė.

Kai pasipuošiame, klubo vyrai eina atlikti ritualą sugrįžtančiai saulei pasirinktoje šventvietėje.Šiais metais saulėgrįžą sutiksime prie Lapių piliakalnio. Vyrai užkuria ugnį, pagarbina ir pakviečia į šventę protėvius. Moterys tuo metu sukasi virtuvėje. Vaikai šią šventinę dieną taip pat gauna užduočių. Nuo seno tikima, kad per saulėgrįžą negalima sunkių darbų dirbti, tvarkytis, bet labai geras ženklas ką nors raizgyti, pinti. Tad vaikams šią dieną duodame nusivyti virvę, jie padeda ir moterims ruošti patiekalus", - pasakojo I. Šimkienė.

Avino kojos, silkės pyragas

Praeityje, anot pašnekovės, pasninko nebuvo, tačiau šventinę dieną iki vakarienės niekas nieko nevalgydavo.

"Tik tada, kai vyrai grįžta po ritualo, visi sėdame prie stalo. Stalą uždengiame senovine, dar mano močiutės austa staltiese, patiekalus patiekiame senoviniuose moliniuose, mediniuose induose. Klubo nariai atsiveža ir savo rekonstruotus indus, stalo įrankius. Valgome naudodamiesi tik šaukštais ir peiliais, be šakučių.

Svarbiausias saulėgrįžos patiekalas yra kūčia. Tai archajiškas, apeiginis patiekalas, gaminamas iš įvairių mirkytų grūdų, kruopų, sumaišytų su medumi. Nuo jo prasideda vakarienė.

Pagrindinis patiekalas būna mėsiškas. Pernai kepėme žąsį, įdarytą grikių koše. Šiemet gaminsime avino koją tešloje su spanguolėmis ir kadagių uogomis. Tai vikinginio laikotarpio skandinaviškas patiekalas, kuris buvo net užrašytas.

Žinoma, kepsime kūčiukus pagal labai seną mano močiutės receptą. Kūčiukai praeityje būdavo labai paprasti, be aguonų, nulipdyti iš kildintos tešlos, suminkytos iš miltų ir vandens. Jų forma būdavo lyg bandelių. Valgome kūčiukus tradiciškai su aguonpieniu. Kūčiukų būtinai reikia paberti ir protėvių vėlėms.

Visi labai mėgsta per Kūčias vadinamąsias "ausytes". "Ausytės" - tai krosnyje, aliejuje kepti pyragaičiai su džiovintų grybų įdaru. Visada gaminame kokį nors pyragą. Pyragų būna įvairių: mėsos, silkės..." - pasakojo I. Šimkienė.

Ant šventinio stalo būna ir tradicinių gėrimų, kuriuose rekonstruktoriai patys gamina. Tai gira, alus ir midus. "Gėrimo kaušas yra siunčiamas aplink stalą. Kiekvienas, jį paėmęs, turi padainuoti dainą. Kiekvienas naują. Tai per šventę labai daug prisidainuojame", - pasakojo I. Šimkienė.

Gaudo grūdus

Viena smagiausių saulėgrįžos šventės veiklų - burtai. "Burtai prasideda tada, kai vyriausias šventėje dalyvaujantis žmogus paima iš dubens saują grūdų ir meta juos į viršų, o visi šventės dalyviai juos gaudo. Kuo daugiau pagaus - tuo turtingesni, gausesni bus metai.

O kas jau nukrenta ant žemės, tas ir lieka vėlėms. Tik šventei pasibaigus, tvarkomės.

Šventėje visada dalyvauja daug vaikų. Mergaitės mėgsta burtis, mesdamos batą per galvą durų link. Kuri numeta arčiausiai durų, ta anksčiausiai ištekės. Tradiciškai traukiame šiaudą iš po staltiesės, liejame vašką. Praėjusiais metais pasidarėme žvakių liejimo užsiėmimą.

Jeigu švenčiame ten, kur yra daug vietos, tai žaidžiame judresnį žaidimą "Lėk, lėk, geneli". Visi sustoja ir pasiremia į lazdas, kai žaidimo vedėjas sušunka "lėk, lėk, geneli", reikia čiupti kaimyno lazdą, kad ji nenukristų. Kieno lazda nukrenta - tas žaidėjas iškrenta", - pasakojo senovinio žaidimo taisykles Irma.

Nelaimes sudegina su blukiu

Klubo nariai visada švenčia dvi dienas. Antrąją šventės dieną didžiausia pramoga tampa blukio deginimas. "Blukis - tai medžio kaladė, kuri simbolizuoja besibaigiančius metus. Šią kaladę visi turi smarkiai prikulti ir garsiai išrėkti visa, kas buvo negera, reikia atiduoti blukiui visas nelaimes, ligas, ydas. Tada blukis yra sudeginamas, o mes - atsinaujinę ir pasiruošę pasitikti Naujus metus", - pasakojo "Pilsots" klubo narė.

Avino koja
Avino koją reikia įtrinti kadagio uogomis. Praeityje druska nebuvo naudojama, tačiau mes jos šiek tiek įdedame. Tada iš rupių kviečių ir rugių miltų suminkoma tešla, iš jos iškočiojamas blynas, ištepamas trintomis spanguolėmis. Į tą blyną įvyniojama mėsa ir ilgai (apie 1,5 val.) kepama orkaitėje arba krosnyje maždaug 150 laipsnių temperatūroje.

Silkės pyragas
Senas viduramžių patiekalas, kurį užrašė vienuoliai. Jam reikia didesnių silkių. Silkės išdarinėjamos, prapjaunant nugarą ir išimant stuburą, vidurius. Tada silkė įdaroma kumpio, špinatų (rūgštynių), kiaušinio ir svogūnų įdaru. Iš miltų ir rupių kvietrugio miltų bei vandens išminkoma ir iškočiojama tešla. Ji supjaustoma lakštais, į kuriuos įvyniojama silkė. Ji turi būti įvyniota taip, kad iš tešlos kyšotų galva ir uodega. Taip paruošta silkė kepama orkaitėje.