Prie Platelių ežero – buvęs branduolinis monstras

Dar sovietų laikais Plokštinės miške įrengta karinė bazė dabar atvira lankytojams, norintiems susipažinti su Šaltojo karo laikų realijomis, kurios slepia ne vieną mįslingą istoriją.

Apie Plokštinės raketų paleidimo bazę papasakojo ir Šaltojo karo muziejų portalo lrytas.lt komandai aprodė Žemaitijos nacionalinio parko ir Platelių turizmo informacijos centro gidė Aušra Brazdeikytė.

Šaltojo karo muziejus Žemaitijos nacionaliniame parke įrengtas buvusiame Sovietų Sąjungos balistinių raketų su termobranduolinėmis galvutėmis šachtiniame paleidimo komplekse.

Čia nuo 1963 iki 1978 metų čia buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos R-12 (SS-4), apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis.

Raketos buvo nutaikytos į Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją ar Turkiją.

Šios raketos kartu su Šateikiuose esančiomis antžeminėmis analogiškų raketų paleidimo aikštelėmis sudarė bendrą sovietinės branduolinės ginkluotės grupuotę Lietuvoje.

Nuošali vieta tiko idealiai

Amerikiečiams pradėjus statyti požemines karines bazes, Sovietų Sąjunga negalėjo atsilikti. Plokščių kaime 1960 metų rugsėjį pradėta statyti pirmoji Sovietų šalyje požeminė raketinė bazė.

„Kodėl tokią bazę statė būtent čia? Pasirinkdavo kuo nuošalesnę vietą – čia aplink miškai, mažai gyvenviečių, vieta – pakankamai aukšta – 170 virš jūros lygio, lengvas gruntas, nedaug vietinių gyventojų, lengva iškelti.

Tiems žmonės, kuriuos iškėlė, sumokėjo nuo 1 iki 4 tūkst. rublių. Be to, šalia ir ežeras, į kurį buvo nutiesti vamzdžiai, pastatytos vandens siurblinės. Viena vandentiekio atšaka nutiesta į karinę bazę, kita – į karinė bazės miestelį. Tą vandenį, gerai išfiltravę, galėjo naudoti ir maistui“, – pasakojo gidė Aušra Brazdeikytė.

Beveik 30 metrų gylio šachtas kareiviai kasė kastuvais kaip šulinį – rizikuodami savo sveikata ir gyvybe.

Milžiniškas šachtas iškasė vos per 8 mėnesius. Vėliau pastatė technologinį bloką, elektros stotį, poilsio, valdymo kambarius, ventiliaciją, radijo ryšį. „Viskas buvo pastatyta labai greitai.

Bazę statė 10 000 kareivių statybininkų, daugiausia iš Estijos“, – pasakojo A. Brazdeikytė.

Raketų paleidimo aikštelė statyti užbaigta 1962 gruodžio 31, o likus porai valandų iki Naujųjų metų jau buvo išstatyta sargyba. Uždara karinė teritorija prasidėjo apie 2 km nuo raketų bazės, o pati raketų paleidimo aikštelė buvo aptverta tvora, kurią sudarė 6 apsauginės linijos: spygliuotos vielos, signalizacijos, aukšta elektros įtampa ir kita.

Šachtose – į Vakarus nutaikytos branduolinės bombos Į šachtas buvo nuleistos keturios R-12 raketos su termobranduolinėmis galvutėmis. Raketos buvo vidutinio nuotolio (iki 2 tūkst. km).

Raketos skersmuo – 1,65 m. Raketų kuras – angliavandeniliniai degalai TM-185 ir oksidatorius AK-27 I (27 proc. azoto tetraoksido, 73 proc. azoto rūgšties junginys). Raketos svoris – 42 tonos, mat vien kuras sudarydavo 37 tonos.

Šachtos gylis – 30 m. Bendras raketos ilgis –24 metrai: raketa nešėja – 19, radioaktyvaus plutonio branduolinė galvutė – 4 metrai.

Vienos raketos galvutės galingumas nuo 1 iki 2,3 megatonos. Raketai atsiplėšti iš šachtos reikėjo 4 sekundžių. Per tas keturias sekundes buvo sudeginama 1 tona kuro. Raketos tikslumo paklaida – iki 2 km.

Skrydžio greitis – 2,56 km/s. „Tokia bomba buvo stipresnė už Nagasakio bombardavimo metu susprogdintą – nuo 50 iki 100 kartų.

Tokių raketų nuo 1959 iki 1989 Sovietų sąjungoje buvo pagaminta 2300 vienetų“, – pasakojo gidė A. Brazdeikytė.

Laimė, liko nepanaudotos

Per raketinės bazės gyvavimą raketos nebuvo panaudotos, tačiau iki to buvo likę nedaug.Vienas iš karštų momentų – 1962 metais vykusi Kubos krizė dėl JAV ir Sovietų sąjungos branduolinio apsiginklavimo.

Tuo metu raketos iš Šateikių antžeminės raketų paleidimo aikštelės buvo pakrautos į vagonus, vežamos iki Sevastopolio, ten perkrautos į prekinius laivus ir nuplukdytos iki Centrinės Kubos.

Šios raketos kėlė didžiulę grėsmę JAV, tiek pačiai SSRS. Radus taikų diplomatinį sprendimą ir pasibaigus krizei, raketos buvo grąžintos į Sovietų Sąjungą. Kitas karštas momentas – Prahos pavasaris 1968 metais, kuomet buvo bandoma demokratizuoti Čekoslovakijos komunistinę sistemą.

Tuo metu buvo paskelbta aukščiausio laipsnio parengtis. Viena raketa buvo nutaikyta į Vakarų Vokietiją. Sovietų valdžia manė, kad NATO šalys gali įsikišti su savo branduoliniu ginklu.

Nurimus įvykiams Prahoje, aukščiausio laipsnio parengtis buvo atšaukta. Kariškiai iš Plokštinės pasitraukė 1978-ųjų birželį, kai apie bazę sužinojo JAV žvalgyba. 39 nuotr. 1987 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir Sovietų sąjungos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas iškilmingai pasirašė vidutinio nuotolio branduolinių ginklų sutartį.

1987 metais JAV prezidentas Ronaldas Reiganas ir Sovietų sąjungos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas iškilmingai pasirašė vidutinio nuotolio branduolinių ginklų sutartį, tad šias raketas reikėjo likviduoti. Be to, atgyvenusios raketos reikalavo milžiniškų išteklių, buvo atsiradusios naujos technologijos, o šias išlaikyti buvo brangu ir neekonomiška.

Muziejuje – Šaltojo karo laikų ekspozicija

Šiuo metu buvusiose raketų ir vidaus įrenginių valdymo aparatinėse įrengta istorinė ekspozicija, pasakojanti apie penkis dešimtmečius trukusį Šaltąjį karą. Bazės veikimo metu visa didžiulė teritorija buvo aptverta kelių eilių spygliuotų tvorų tinklu, karinį objektą saugojo ginkluoti kariai, elektros užkardos, signalizacijos.

Raketas ir jų šachtas saugojo šimtatoniai gaubtai, galintys atlaikyti branduolinės bombos sprogimą. Centrinėje valdymo aparatinėje anksčiau buvo įrengti keturių raketų valdymo pultai, iš čia galėjo būti duota komanda raketos paleidimui.

Buvusioje kuro komponentų ir šachtų gaubtų valdymo aparatinėje išdėstyta ginkluotės ekspozicija, raketų R-12 (SS-4) maketai. Nusileidus žemiau – atkurta ryšio mazgo aparatūra bei įgulos muliažai.

Šalia įrengta politinės propagandos ekspozicija: šaltojo karo metais ši kovos priemonė buvo aktyviai naudota ir Tarybų Sąjungoje, ir NATO bloko šalyse.

Apatiniame bunkerio aukšte – komplekso elektros jėgainės patalpa ir galingo generatoriaus likučiai. Iš centrinio valdymo bloko raketų šachtų link veda siauri koridoriai. „Čia beveik du dešimtmečius buvo laikoma kovinė raketa.

Beveik 30 metrų gylio šachta – sudėtingas inžinerinis statinys, kupinas įvairių įrenginių bei komunikacijų“, – į raketos „garažą“ atsivedusi lrytas.lt žurnalistus pasakojo gidė A. Brazdeikytė.

Šalia raketų paleidimo bazės – karinis miestelis, tačiau iš jo neliko beveik nieko. Daugelis avarinės būklės pastatų buvo nugriauta. Likęs tik karininkų štabas, senoji elektrinė.

Nelaimės ir legendos

Pasiruošimas galimam šių raketų paleidimui buvo itin pavojingas. Kareiviai dirbdavo šachtose prisisegę prikabinamais diržais, matuodavo ir nustatinėdavo koordinates, nutaikydavo raketą įvairiais optiniais ir mechaniniais prietaisais. „Vienas kareivis mokėsi suvedinėti koordinates šachtoje prie raketos.

Diržas trūko, bandė kabintis į elektros laidą, šis irgi trūko. Vyras krito į 27 m gylį ir žuvo“, – pasakojo A. Brazdeikytė.

Anot jos, raketų paleidimo bazėje įvyko dar du nelaimingi atsitikimai su raketiniu kuru: žuvo vienas kareivis ir vienas karininkas. „Mokantis užpildyti raketų sistemas kuru, daug jo patekėjo po raketiniu stalu.

Jo tiek prisikaupė, kad prasidėjo cheminė reakcija, ėmė virsti rudi dūmai. Reikėjo skubiai likviduoti avariją. Žmonės dirbo dėvėdami dujokaukes, tačiau vienas karininkas pamatęs, kad kareivio dujokaukė nesandari, nusiėmė savo ir uždėjo ją kareiviui.

Jis per kelias sekundas prisikvėpavo tų garų, kurie pažeidė visus kvėpavimo takus. Vyras, būdamas 24 metų, mirė.

Kitas kareivis nusileido į šachtą dėvėdamas tik apsauginius akinius, be dujokaukės. Tikrindamas sistemas jis gavo pliūpsnį azoto rūgšties tiesiai į veidą. Panikos metu susitrenkė galvą, rūgštis audinius nugraužė iki kaulų, vyras prarado sąmonę. Kol atvažiavo pagalba, jis jau buvo miręs“, – pasakojo A. Brazdeikytė.

Kalbama, kad vienas kareivis iš raketų bazės buvo pasprukęs į šokius Plateliuose. Naktį grįžinėdamas jis nepastebėjo apsauginės tvoros su aukštos įtampos laidais. Nelaimėlis žuvo vietoje.

„Buvo įdomu susitikti tuos, kurie statė šią bazę, kurie tarnavo, kurie čia gyveno ir buvo iškelti prieš bazės statybas. Viena iš legendų – kad po Platelių ežeru yra tuneliai, jungiantys Plokščių bazę su Šateikių antžemine raketų baze.

Ta legenda kilo iš to, kad vietiniai apie bazę žinojo mažai, o pamatyti vaizdai sukeldavo įvairių fantazijų. Pavyzdžiui, 30 cm vandentiekio vamdžiai, einantys iš Platelių ežero į raketų bazę, vaizduotėje virto į požeminius tunelius. Dar kita tokių prasimanymų priežastis – tiesiamas varinis ryšio kabelis tiesiai per mišką į Šateikių karinę bazę“, – istorijas prisiminė A. Brazdeikytė.