Pastangos gaivinti regionus labiau primena reanimaciją

Reikia mažinti regioninę atskirtį

Prezidento Gitano Nausėdos manymu, Lietuva turi vystytis tolygiai ir tvariai, todėl būtina ieškoti būdų, kaip mažinti stiprėjančią regioninę atskirtį. Pasak prezidento, pagrindinės regioninės politikos kryptys turėtų būti dvi.

Pirmoji yra didesnė decentralizacija - savivaldos institucijų įgaliojimų plėtra. Savivaldybėms reikia suteikti galimybę veikti laisviau, o kartu - prisiimti atsakomybę už savo sprendimus.

Antroji kryptis - savivaldybių skatinimas bendradarbiauti regioniniu principu. Tai gali būti ypač efektyvu, sprendžiant švietimo, transporto, sveikatos ir kitus klausimus.

Vidaus reikalų ministerija (VRM) akcentavo, kad kaip tik baigiamas rengti Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, suderintas su regioninės politikos principais. Rengiant Nacionalinį pažangos planą iki 2030 metų, susitarta dėl regioninės plėtros kaip atskiro tikslo, o ne šakinių politikų priemonių rinkinio.

„Ypač svarbu tai, kad ir ES fondų planavime atsiranda vadinamasis „5-asis politikos tikslas“ - „Lietuva arčiau piliečių“, kuris finansuoja ne atskirų sričių priemones, bet priemones, paremtas konkrečių regionų poreikiais ir potencialu. T.y. pirmą kartą atsiranda galimybė ne pritaikyti regioninę politiką prie fondų finansavimo, o atvirkščiai - fondus naudoti kaip vieną iš galimybių finansuoti tai, kas kiekviename regione yra svarbiausia“, - praneša VRM.

Pinigai turi uždirbti pinigus

Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus sako, jeigu naudojant ES lėšas dėmesys būtų nukreiptas į ekonominį potencialą, t.y. investuojant į infrastruktūrą ir dėl to sulaukiant įmonių, kartu darbo vietų įkūrimo, tuomet taip investuoti yra prasmės.

„Tačiau jeigu tas potencialas yra kaip koks poreikis, galimybė įsisavinti lėšas, „kur daugiau žmonių, ten daugiau šaligatvių“, tada nelabai gerai. Iš tikrųjų iki šiol ES lėšos būdavo labiau sudėtos į viešųjų erdvių tvarkymą, sporto centrus ir taip toliau.

Jie yra reikalingi, bet jie nekuria pridėtinės vertės, jie kaip tik reikalauja papildomų išlaidų išlaikymui. Norint, kad pinigai veiktų, juos reikia įdėti ten, kur jie vėliau uždirbtų kitus pinigus“, - sako V.Sutkus.

Pašnekovo nuomone, Lietuvoje ydinga ir politikų praktika, kai laimėję rinkimus jie žūtbūt stengiasi ko nors išpešti savo apygardoms.

„Jeigu mane išrinko Seimo nariu, tai apygardai turiu trinkeles pakloti ar mokyklą atnaujinti. Nesvarbu, ką, bet kažką konkretaus. Jeigu išrūpino pinigų, kad pastatytų kokį apžvalgos bokštą, tai lyg ir žmonės vėl už tą žmogų turėtų balsuoti. Tai primityvi logika, veikianti lokaliu lygmeniu.

Valstybės lygmeniu tai nėra gerai. Juk Valstybės kontrolė buvo suskaičiavusi, kad yra baseinų ir sporto klubų perteklius, kiekviena savivaldybė stato savo, nors atstumas tarp baseinų, lyginant savivaldybes - labai mažas“, - tikina jis.

Jeigu dėmesys pakryptų į kelių asfaltavimą ar elektros įvedimą verslo objektų link, tuomet, V.Sutkaus pastebėjimu, rinkėjai to nepamatytų, o tai nenaudinga kandidatams. Esą geriau sutvarkyti miesto parką, kurį visi mato.

iš tikrųjų XXI amžiuje regione gyvenančiam žmogui reikalingi trys dalykai - elektra, keliai (transportas) ir internetas. Regionuose gali plėstis smulkusis verslas, bet tam reikalingas greitaeigis internetas. Kai visi tie dalykai yra, nėra bėdos gyventi už 50 km nuo bet kokio miesto. Tada regionai būtų gyvybingi, ten gyventų žmonės“, - įsitikinęs Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas.

Situaciją komentuoja politologas Algis KRUPAVIČIUS:

Prezidentė Dalia Grybauskaitė apie regionus beveik nekalbėjo. Apie regionus trumpai kalbėjo Rolandas Paksas, jis kėlė regioninės politikos prioritetą, tačiau praktiškai ką nors padaryti jis nesuspėjo. Valdas Adamkus mažokai skyrė dėmesio regionams.

Prezidentas Gitanas Nausėda pirmiausia parodo, kad jis supranta problemą ir bando ieškoti sprendimų. Žinoma, prezidentas pagal savo konstitucinius įgaliojimus nėra tiesiogiai atsakingas už regioninę politiką. Tačiau jis tam tikrus postūmius regioninei politikai gali suteikti.

Lietuvoje valdžios koncentracija ir centralizacija yra per didelė, - tai akivaizdu. Centrinės valdžios galios savivaldybių atžvilgiu tikrai yra didelės. Galima abejoti, kiek demokratija turi erdvės veikti Lietuvoje.

2009 metais buvo panaikintos apskritys, tada buvo vilčių, kad vyks decentralizacijos procesas ir centrinė valdžia dalį funkcijų atiduos savivaldybėms, tačiau pertvarkos buvo labiau kosmetinės. Šiandien savivaldybės yra gerokai priklausomos nuo centrinės valdžios malonės. Pirmiausia, finansiniu atžvilgiu.

Kitas dalykas, regioniniu požiūriu Lietuva yra gerokai netolygi, yra mažesnės savivaldybės, labai nutolusios nuo Vilniaus, jos turi žemesnę gyvenimo kokybę, mažesnes pajamas, stipriau patiria demografinę krizę, kuri pirmiausia reiškiasi emigracija. O emigraciją papildo ir gimstamumo mažėjimas.

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos 2016 metų rinkimų programoje regioninė politika buvo vienas iš prioritetų. Po rinkimų labai trumpam apie ją buvo pradėta kalbėti, paskui tos kalbos nutilo.

Vėl artėjant naujiems Seimo rinkimams, regionų politika prisiminta. Tokiame kontekste neapleidžia nuojauta, kad visos kalbos apie regionų politiką pirmiausia susietos su būsimais Seimo rinkimais. Vėl rinkėjus bandoma užburti pažadais. Juk rinkėjų dauguma - būtent regionuose.